Genovaitė ŠNUROVA. Senoka istorija. Jai gal apie dvidešimt metų, bet pamiršti vis dar negaliu. Ją prisiminus, kartais juokas suima, o kartais taip liūdna pasidaro, jog net pašiurpstu. Pagalvoju apie savo pirmąją meilę, pasvarstau, kaip susiklostė jo likimas, kur jis gyvena. Be abejo, aš norėčiau su tuo žmogumi susitikti, bet nenorėčiau, jog ir jis, tą patį sumanęs, užkluptų mane netikėtai. Tikrai nenorėčiau… Neabejoju, kad abiejų pagrindinių šios istorijos herojų jau nebėra tarp gyvųjų (nors ką gali žinoti), nes ir tada jie jau buvo garbaus amžiaus… O istorijos pradžia – ne Lietuva ir net ne Europa. Praėjus keletui metų po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, koncertavome Amerikoje. Į koncertus ateidavo beveik be išimties tik lietuviai: ir tie, kurie čia atvyko prieškariu, ir tie, kurie čia atklydo pastaraisiais metais. Mūsų koncertai sutraukdavo daug buvusių kraštiečių. Sunku buvo patikėti, jog jų šioje šalyje tiek daug. Teko netgi neplanuotus koncertus organizuoti, nes norinčių pasiklausyti mūsų dainuojamų dainų tikrai buvo daug. Po vieno koncerto organizatoriai pranešė, kad su manimi nori pasikalbėti garbaus amžiaus vyriškis (dabar aš pati tokio amžiaus, kaip tas žmogus buvo tada), nes jis, pasirodo, kilęs iš mano gimtojo miesto. Svarbiausia, mano pavardė jam pasirodė žinoma, todėl vyriškis panoro sužinoti apie mane daugiau – o gal esame giminaičiai. Nors tą dieną jaučiausi labai pavargusi (tai jau buvo trečias tos dienos koncertas), negalėjau atsisakyti. Susitikome… (Tęsinys 2021 11 27 laikraštyje)
Related Articles
Pastangos padėti našlaičiams liko neįvertintos
Genovaitė ŠNUROVA Angelės ir Augustino šeima gal apie porą dešimtmečių vis dar vylėsi susilaukti savo vaikų. Nepavyko. Nuleido rankas netgi tie medicinos profesoriai, kurie ilgą laiką tikėjo, kad gali įvykti stebuklas, kad nevaisingumui lyg ir nėra rimtų priežasčių. Tada šeima ir nusprendė pasiimti globoti našlaitį, nes norėjosi, jog namuose klegėtų vaikiški balsai…Angelė norėjo į šeimą […]
Žmogus su kiaulės akimis
Prisipažinsiu, kad į savo gimtinę nuvažiuoju labai retai. Pagrindinė priežastis ta, kad ten nebėra man brangių žmonių – tėvų. Abu senokai ilsisi už kaimo esančiose kapinaitėse. Dėl jų amžinojo poilsio vietos priežiūros aš čia vis dar atvažiuoju, bet, kaip jau sakiau, nedovanotinai retai. Žinotumėte, kiek randu pateisinimų savo tingumui: tai kažką skauda, tai pavargusi, tai […]
Nematomoji garsaus žmogaus
gyvenimo pusė
Šiandien dešimtosios mano vyro mirties metinės. Šią datą savaip paminėjo visi, kas tik prisiminė: muziejus surengė jo darbų parodą, laikraščiai eilinį kartą jį išliaupsino, jam atminti miesto parke buvo organizuotas koncertas, kurio metu kostiumuoti vyrai rėžė kalbas apie mano vyro išskirtinumą, apie talentą, kurio jam gyvam esant tie patys vyrai nepripažino, apie negailestingą likimą, per […]
