Rasa MILERYTĖ
2022-uosius Seimas buvo paskelbęs Savanorystės metais. Taip siekta ne tik pažymėti savanorystės įteisinimo Lietuvoje dešimtmetį, bet ir atkreipti dėmesį į visuomenės įsitraukimo į savanorišką veiklą svarbą. Savanorystė yra puikus būdas įgyti patirties – atrasti naujas vietas ir kultūras, įgyti naujų įgūdžių, o kartu padėti kitiems.
Europos pilietinė visuomenė neįsivaizduojama be aktyvaus ir savanoriško piliečių dalyvavimo sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus. Europoje jau dešimtmečiais sukauptą patirtį perima ir Lietuvos bendruomenės. Aktyviam mūsų tautiečių dalyvavimui savanoriškoje veikloje įtakos turi nevyriausybinių organizacijų tinklas, dar vadinamas nevyriausybiniu, nepelno ar savanorišku sektoriumi. Savanoriška veikla yra vienas iš pamatinių šio sektoriaus požymių, dėl kurio jam suteikiama išskirtinė reikšmė ir tikimasi, kad dauguma šių visuomenės labui dirbančių organizacijų sudarys sąlygas aktyviai ir savanoriškai piliečių veiklai. Prieš dešimt metų, 2011 metais, priimtas Savanoriškos veiklos įstatymas, kuris įteisino savanorišką veiklą Lietuvoje, paskatino plėtoti nacionalines ir tarptautines savanoriškos veiklos programas. Dešimtmetį buvo formuojamos savanoriškos veiklos programos, padedančios skatinti piliečių atsakomybę, stiprinti bendruomeninius ryšius, susipažinti su profesine veikla ar ugdyti praktinius įgūdžius. Iki 2020 m. savanoriška veikla populiaresnė buvo tarp moksleivių ir studentų. Tuo metu savanoriavo 15 proc. gyventojų, buvo aiškiai matomas savanorystės kultūros trūkumas įvairiose šalies gyvenimo sferose. Situacija pasikeitė 2020 m. kovą. Nuo karantino paskelbimo į trumpalaikę ar ilgalaikę savanorystę įsitraukė daugiau nei 11 tūkst. žmonių, kurie skyrė ir vis dar skiria tūkstančius valandų savo laiko pandemijos pasekmėms ir migrantų krizei įveikti. Atlikti tyrimai įrodo, kad savanoriškoje veikloje dalyvaujantys ar dalyvavę asmenys savo pilietinę galią vertina geriau nei nedalyvaujantys, dalyvaujantys vertina apie 47 balus, nedalyvaujantys – apie 36. Pernai Lietuvos pilietinė galia pakilo nuo 39,7 iki 41,3 balo. Įsitraukimas į savanorystę didėja ir Utenoje. Jaunuoliai iš Utenos dalyvauja Jaunimo savanoriškos tarnybos programoje. Savanorius priima 6 akredituotos organizacijos: Kirdeikių biblioteka, A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Utenos moterų centras, Sudeikių daugiafunkcis centras, „Rotary“ klubas ir Utenos seniūnijos bendruomenė. Jaunuoliams, baigusiems Jaunimo savanoriškos tarnybos programą, stojant į aukštąsias mokyklas prie stojamojo balo pridedama dar 0,25 balo. Vis dėlto šis balas nėra pagrindinis į savanorystę atvedantis motyvas. Pirmiausia, savanorystė yra naudinga pačiam savanoriui, kadangi jis auga kaip asmuo – geriau pažįsta save, tobulina įvairias kompetencijas, mokosi save motyvuoti ir laikytis įsipareigojimų. Savanorystė – tai neformalaus ugdymo priemonė. Specialistų tvirtinimu, be to, jog savanoris yra papildomos darbo rankos, naujas žmogus suteikia šviežią žvilgsnį į organizacijos veiklas, įneša naujų idėjų, verčia darbuotojus pasitempti, netgi palaiko organizacijos gyvybingumą. Klientams nuoširdus dėmesys ir veiklų įvairovė, kurią atneša savanoris, yra didžiulis džiaugsmas ir paskatinimas. Savanorių kuratoriai ir patys savanoriai pasakoja, kad didelę motyvaciją suteikia noras padėti kitiems, gilinti turimus savo įgūdžius ir įgauti naujų, prisidėti prie prasmingų veiklų vykdymo. Žmonės pradeda suprasti, kad savanorystė – tai ir būdas įgyti naujų gebėjimų bei patirties, ir būdas prisidėti prie gražesnio pasaulio kūrimo. Savanoriška veikla veda žmogų į savęs pažinimą, atradimą, ugdymą ir tobulėjimą. Pasak savanorių, savanorystė jiems yra pilietiškumo išraiška.
