Vytautas Kazela
Atsitiesti padėjo nėrimas ir savanorystė
Prisipažinsiu, kad niekada nerašiau apie žaislus ir juos kuriančius žmones, todėl ir pas tautodailininkę Mildą Karpovienę važiavau gerokai jaudindamasis. Man visada atrodė, kad kuriantys vaikams yra ypatingi žmonės. M. Karpovienė dabar pensininkė, o jos pagrindinė darbovietė – „Utenos trikotažas“. Trisdešimt aštuonerius metus atidavė šiai įmonei. Ilgiausiai dirbo kokybės kontroliere. Ir pirmasis žaislas – velykinė vištelė – buvo sukurtas dar čia bedirbant. O dirbti moteris pradėjo vos ne nuo įmonės įsikūrimo. Fabriko statybų pradžia – 1966-ieji, o ji iš Adutiškio atvažiavo 1967 metais ir įstojo į Utenos technikumą. Jį baigusi gavo paskyrimą į „Utenos trikotažą“. Šeima paskui dukrą taip pat patraukė į Uteną. Tėtis Jonas Šuminas, kultūros darbuotojas, gavo butą Vyžuonose. Dirbo Vyžuonose ir papildomai vargoninkavo Užpalių bažnyčioje. „Manęs niekas nieko nemokė. Nei tėtis, nei mama. Viską kažkaip išmokau pati. Man buvo gal tik penkeri metukai – mama bulves skusdavo, o aš jai balsu laikraščius skaitydavau. Nežinau kada, bet skaityti išmokau pati. Mano močiutė buvo audėja. Mamą buvo išmokiusi austi, o man tik tako pakraštį leisdavo. Taip ir neišmokau. Mama, kaip audėja, į Utenos krašto kūrėjų knygą įtraukta 2010-aisiais, o aš, kaip žaislų nėrėja, ten patekau lygiai po dešimties metų. Jau aštuoneri metai, kai neturiu mamos. Priklausau Tautodailininkų sąjungai, dalyvauju parodose. Pernai mano darbai ir į regioninę „Aukso vainiko“ parodą buvo atrinkti. Smagiausias nuotykis buvo, kai mes su drauge Šuns metais sugalvojome prezidentę Dalią Grybauskaitę pasveikinti. Draugė sueiliavo sveikinimą, o aš nunėriau trispalvį šuniuką ir nusiuntėme. Iš Prezidentūros gavome padėkos raštą“, – pasakoja M. Karpovienė ir kviečia į kambarį, į kurį įėjęs pasijuntu tarsi patekęs į pasaką – kambaryje esančią sofą nusėdę nuotaikingi katinukai, šuniukai, kiškučiai, tigriukai, nutūpę pelėdžiukės, gražuolė varna, vaikiškų filmukų herojai. Ant sofos padėtas ir lagaminas – tikri žaislų namai. „Kad ir kaip būtų keista, tokius žaislus mėgsta ir šiuolaikiniai vaikai. Prisimenu, Vyžuonose per kermošių išsikėliau savo nertus žaislus ir jie akimirksniu ištirpo. Man juos ir dovanoti patinka. Ypač per Valentino dieną. Prineriu iš anksto, o per šventes išėjusi sutiktiems žmonėms dovanoju. Matytumėte, kaip nušvinta jų akys! Ir dabar buvau labai daug prinėrusi, bet beveik nieko nebeliko. Mano anūkytė labai mėgsta meškiukus. Turi didelę kolekciją. Pamačiusi pas mane meškutį iš karto išsiveža. Būna, kad vakare meškučius į savo lovą suguldo, o pačiai vietos nebelieka. Per Kalėdas padovanojau dar vieną meškutį, o ji prisiglaudė jį prie savęs ir sako: močiute, šitas meškiukas tavo namais kvepia! Auginau dvi dukras, reikėjo aprengt, o parduotuvėse tada vaikams nieko nebuvo. Aš joms ir siuvau, ir mezgiau. Štai mano dukros“, – rodo į nuotraukas Milda, o jos balsas pradeda virpėti, akyse pasirodo ašaros. Po kiek laiko moteris sutramdys ašaras ir kalbės apie skaudžiausią gyvenimo tarpsnį. Buvo 1995-ieji. Dukra baigė mokyklą. Šeima nuvažiavo į Panevėžį pas Mildos seserį. Ten sugedo mašina, o mergaitei reikėjo vežti stojimo dokumentus. Jos draugė rekomendavo vaikiną, kuris pažadėjo nuvežti. Išvažiavo ir dingo. Ir jokios žinios. Policija to vaikino ilgai ieškojo ir sugavo gal tik po pusantrų metų. Bet jis nieko nepasakė – pasikorė kameroje. Tada, kaip sako Milda, jos visas gyvenimas ir sugriuvo. Pirmiausia neatlaikė vyras – išėjo pas kitą moterį, nors, atrodo, buvo šeimos žmogus, dukras labai mylėjo. „Dukra su žentu ir vaikais gyvena Vilniuje, bet kas antra savaitė aplanko. Tada visi važiuojam į Vyžuonas. Dukrai tėvas savo tėviškę perrašė, todėl net per karantiną turėdami čia nuosavybę galėjo parvažiuoti. Ir vasaros Vyžuonose praeina. Mes jau taip pripratę. Kai gyva buvo mama, ji didžiulį plotą gladiolėm apsodindavo. Paskui, kai žiedai išsiskleisdavo, prisiskina didžiulį glėbį ir į bažnyčią neša. Žmonės važiuodami į kapines sustoja ir prašo parduoti, o mama supyksta: iš Utenos važiuojat, galite ten ir nusipirki. Aš ir pati anksčiau labai daug gėlių augindavau. Dabar jau kiek mažiau. Man pačiai to gražumo reikia. Aš ir gamtą labai myliu, mėgstu miške būti, grybauti, uogauti. Žiemą daugiau žaislus neriu. Ir savanoriauju, kai sutrikusio intelekto vaikų bendrijos „Viltis“ pirmininkė pakviečia. O man nesunku ir laiko turiu. Ko nors juos pamokau… Su jais ir pabendrauti reikia. Prisidedu ir prie „Maisto banko“ akcijų. Su jais ir į neįgaliųjų šventes išvažiuojam. Vienus vaikus lydi jų tėvai, nes vaikams reikia priežiūros, o kitus turi savanoriai prižiūrėti. Sunkių vaikų ten yra. Per vieną tokią šventę buvo mugė. Nusivežiau vėliavos spalvomis nunertų šuniukų, tai juos užsieniečiai nešte išnešė. Ir šiaip uteniškiai mano darytus žaislus į įvairias pasaulio šalis siunčia. Ten rankų darbo žaislai labai mėgstami ir vertinami. Darbo su jais tikrai daug. Ne tik nunerti reikia, bet ir akis išsiuvinėti. Va tokį šuniuką ar tigriuką galiu ir per dieną padaryti. Štai šita varna turėjo draugę. Bet kažkas išprašė. Visai kitokia nei šita buvo. Mėgstu žmonėms dovanoti džiaugsmą. Draugaujam su viena tautodailininkų šeima. Jie iš vytelių pina. Skambina pirmą šių metų dieną ir kviečia į svečius, sako, kad nusipirko naują kavos aparatą, kuris net pieną suplaka. Nepasakiau, kada ateisiu, o pati galvoju: nustebinsiu! Susiruošiau, užsidėjau Kalėdų Senelio kaukę ir nuėjau. Kaip jiems patiko!“ – gyvenimo kasdienybę lieja Milda. Atsisveikinu. Palieku didelį skausmą ištvėrusią moterį. Ir nepalūžusią. Sugebančią teikti džiaugsmą kitiems.
Autoriaus nuotr.
