Rasa MILERYTĖ
Netektis – viena skausmingiausių patirčių, kurią lydi prieštaringi jausmai – liūdesys, širdgėla, nerimas, pyktis, kaltė, savigrauža, kitų kaltinimas, įtampa, baimė, bejėgiškumas, tuštuma. Su tuo susidūrę žmonės nori viską kuo greičiau pamiršti, tačiau psichologai nerekomenduoja užgniaužti jausmų. Tik išgyvenę sielvartą galime grįžti į normalų gyvenimą po netekties, be to, labai svarbu, kad būtų su kuo tuo sielvartu pasidalyti.
Šeimos pusiausvyrą išbalansuoja ne tik netektis
„Kai šeima rami, o kiekvienas jos narys – saugus, šeima gyvena darniai. Pusiausvyra pažeidžiama, kai šeimoje, pavyzdžiui, atsiranda naujas narys arba ji kažką praranda. Emocinę pusiausvyrą šeimoje pažeidžia ne tik netektys, tai ir vaiko išvykimas, skyrybos arba asmenų, kurie palaikė visos šeimos nuotaiką, netekimas. Nė vienas iš gyvenimo įvykių nepalieka tokio gilaus emocinio sukrėtimo kaip mirtis arba jos nujautimas. Kiekvieno žmogaus gyvenimas tiesiogiai susijęs su kitų žmonių gyvenimais, todėl mirtis tampa neatskiriama kiekvienos šeimos gyvenimo dalimi“, – teigia sveikatos psichologė Ona Šeduikienė. Pasak specialistės, sukrečiantys įvykiai po sunkios ligos ir šeimos nario mirties daro poveikį kelioms šeimos kartoms. Simptomai gali būti įvairiausi: tiek fiziniai, tiek psichiniai, taip pat jie gali reikštis socialinėmis disfunkcijomis.
Jokia patirtis, anot specialistės, nepalieka tokios gilios egzistencinės tuštumos kaip netektis. Psichologė sako, kad kai kurios gerai funkcionuojančios šeimos pačios geba susitvarkyti su dėl netekties kilusiais sunkumais, tačiau kartais prireikia išorinės pagalbos. Psichologė pabrėžia, kad pasitaiko atvejų, kada bandymas padėti gali išprovokuoti ir užsidarymą savyje, taip būna, jei kenčiantis asmuo mato, kad į jo skausmą žiūrima paviršutiniškai.
Psichologė pažymi, kad terapinio darbo eiga priklauso nuo šeimoje egzistuojančios sistemos. Atvira tarpusavio santykių sistema yra tokia, kai žmonės geba dalytis jausmais, nevengia jaudinančių temų aptarimo ne tik su specialistais, bet ir su savo artimaisiais. Tuo tarpu uždaroje emocinėje sistemoje žmogus stengiasi save apsaugoti nuo negatyvių kito išgyvenimų ir nenuliūdinti artimojo, užkrauti savo sielvarto.
O. Šeduikienės teigimu, gerai integruota šeima netekties momentu išreiškia arba leidžia sau išgyventi tuo metu vyraujantį jausmą, reaguoja adekvačiai ir geba adaptuotis. Mažiau integruota šeima linkusi į emocinį uždarumą, stengiasi neparodyti, neišreikšti emocijų, slopina jas. Užgniaužtos emocijos, pasak psichologės, niekur nedingsta, o jų padariniai gali pasireikšti net ir po daugelio metų.
„Asmenims, išgyvenantiems netekties sukeltus jausmus, svarbu pasirūpinti savo sveikata, – sako psichologė O. Šeduikienė. – Nors visi situaciją ir grėsmę suvokiame skirtingai, skiriasi ir pagalbos resursai, žinodami, kaip kai kurie įvykiai veikia mūsų sveikatą, galime imtis prevencijos priemonių ir ištiesti pagalbos ranką artimiesiems arba draugams.“
Išgyventi netektį reikia bent metų
Kad netektis – viena skaudžiausių trauminių patirčių, pritaria ir psichologė Jolanta Davidonienė. Gedėjimas skirstomas į kelias stadijas, pati populiariausia mokslinė teorija apie psichologinį netekties išgyvenimo mechanizmą, kuria vadovaujasi daugelis psichologų, teigia, jog egzistuoja penkios gedėjimo stadijos: neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas. Pasak J. Davidonienės, susitaikyti su netektimi, išgyventi šiuos etapus gali prireikti maždaug metų.
„Netektį lydi liūdesys. Žmogus turi rasti, kaip išgyventi tą liūdesį, kaip su juo išbūti, kaip jį atlaikyti. Jei gedėjimas užsitęsia, reikalinga psichologo pagalba. Ypač jei gedėjimas susijęs su kaltės jausmu, – sakė psichologė. – Žmogui kartais atrodo, kad tai, kas nutiko, nutiko todėl, kad jis kažko nepadarė, kažko nesuspėjo, tarkim, neaplankė artimojo, o šis mirė. Psichologas turi padėti suprasti, kad tai, ką tuo metu tas žmogus darė, tai ir buvo tai, ką jis galėjo. Ir kad žmogus nėra visagalis, kad ne viskas priklauso nuo jo. Svarbu, kad žmogus suprastų, jog reikia sau leisti negalėti.“
Kaip pasakojo psichologė, kaltę dažnai lydi pyktis, kuris gali būti nukreiptas tiek į save, tiek į tą, kurio neteko. Psichologai turi padėti tuos jausmus suprasti ir priimti.
„Dažnai tą, kuriam skauda, raminame: neverk, neliūdėk, nusiramink. Tai labai klaidingas raminimas. Galima liūdėti, galima pykti, galima bijoti, svarbu tik tinkamai išreikšti tuos jausmus, nenukreipiant jų į savęs ar kitų žalojimą. Reikia suprasti, kad nėra blogo jausmo. Visi jausmai yra labai svarbūs. Ir kada mes tuos jausmus suvokiam kaip blogį, galiausiai pasidaro taip, kad mes imam galvoti, jog esam blogi dėl to, ką jaučiam. Ir tada šalia to išryškėja elgsena, kuri netinkamai išreiškiama. Tada vėl žmogus suvokia save kaip blogį. Svarbu atrasti, kaip su tuo išbūti, kaip tai atlaikyti. Klausiate, kaip tie išgyvenimai pasireiškia išoriškai? Žmogus gali pasidaryti apatiškas, gali nustoti rūpintis savimi, savo išvaizda, pradėti vengti didesnių susibūrimo vietų, bijoti išeiti iš namų“, – sakė psichologė J. Davidonienė.
Nėra taisyklių, kaip gedėti
Psichologai pabrėžia, kad nėra vieno būdo, kaip susitaikyti su netektimi – kiekvienas tai išgyvena skirtingai ir gedėjimo laikotarpis kiekvienam kitoks. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad gedulas, priklausomai nuo paties gedinčiojo ir jo ryšio su mirusiu artimuoju, gali trukti metus, dvejus, o kartais užsitęsti iki penkerių, septynerių ar dar daugiau metų. Pasak specialistų, klaidinga manyti, kad liūdėti, verkti ir sielvartauti galima tik trumpą laiką po netekties. Kartais tokį spaudimą gali daryti artimieji, norėdami pagreitinti gedėjimo procesą, nes jiems sunku matyti artimą žmogų liūdintį ar sielvartaujantį.
Nerekomenduojama liūdesio malšinti vaistais: medikamentai nuslopina jausmus, tačiau gedėjimo laikotarpis prailgėja.
Dar vienas klaidingas įsitikinimas – kad skausmas praeis greičiau, jei bus ignoruojamas. Iš tiesų, jei žmogus neleis sau išjausti skausmo, jis tęsis ilgiau.
Kartais žmonės, norėdami paguosti, kalba apie tai, kad mirtis – neišvengiama gyvenimo dalis, todėl susitaikyti su ja reikia greitai, per daug nesureikšminant, ir toliau gyventi įprastą gyvenimą. Žinoma, žmogus negali pakeisti situacijos, tačiau tai nereiškia, kad praradę artimąjį neturi teisės liūdėti. Liūdesys, prislėgtumas nereiškia, kad žmogus silpnas, o greitas susitaikymas su netektimi neparodo stiprybės. Kiekvienas turi teisę jaustis taip, kaip jaučiasi.
