Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Vytauto Valiušio keramikos muziejui – 20 metų!

Vytautas Kazela

Prie ištakų
Pirmiausia buvo keli šimtai puodynių ir didelis entuziazmo užtaisas. Reikėjo palaikymo ir tikėjimo. Tačiau man atrodo, kad net pats dinastinis keramikas Vytautas Valiušis sunkiai įsivaizdavo, kad jo vardo keramikos muziejus po kurio laiko taps žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei visame pasaulyje. Jo vizija daugiau nei prieš 20 metų patikėjo dvi Utenos rajono savivaldybės tarybos narės Vida Garunkštytė ir Rita Lekerauskienė. Ir ne tik pačios patikėjo, bet ir sugebėjo įtikinti rajono tarybos daugumą. Tuo metu Utenos rajone, Leliūnuose, stovėjo nenaudojamas ir nugyventas dviaukštis senosios mokyklos pastatas.
Antrasis ir svarbiausias faktorius, kodėl 2001 metais Leliūnuose, Topolių gatvėje 7, atsirado keramikos muziejus, buvo pats idėjos autorius ir puoselėtojas V. Valiušis. Užaugęs, kaip pats sako, ant molio krūvos. Abu tėvai buvo žinomi keramikai, todėl meilė keramikai, matyt, bus atėjusi kartu su motinos pienu.

Muziejus žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei visame pasaulyje

Vytautas – plati ir šakota kūrybinė asmenybė. Tėvai, patys buvę cirko artistai, rengė jį į cirko mokyklą, bet atkalbėjo krikšto tėvai, garsūs cirko artistai Jadvyga ir Jonas Ramanauskai. Vytautą visą gyvenimą lydėjo džiazas ir klasikinė muzika. Jo meilė – baletas ir poezija. Vytautas senąją keramiką rinko daug metų. Tuo metu daug kas perėjo prie porcelianinių ir iš kitokių medžiagų pagamintų indų, o senoji lietuviška keramika keliavo į sąvartynus.
Prisimenu, prieš daugelį metų meistras yra sakęs, kad kolekcionavimo aistra susirgo netikėtai: „Man buvo gaila, kad žūsta tokios vertybės. Tempiau iš visur, netgi iš šiukšlynų. Senesnių ir įdomesnių molinių daiktų ieškojau važinėdamas po kaimus, užsukdamas į kiekvieną seną sodybą, ir nesiderėdamas pirkau. Ir dabar perku. Tik dabar iš tų, kurie juos renka. Perku ne po vieną, o po tiek, kiek jie pasiūlo. Būdamas puodžius aš perskaičiau daugybę knygų apie puodininkystę, žavėjausi senųjų meistrų darbais, domėjausi lietuviška puodininkystės tradicija.“
Taip buvo surinkta vertinga net trijų tūkstančių eksponatų kolekcija, kurią V. Valiušis padovanojo Utenos kraštotyros muziejui ir kuri tapo vienintelio tokio Lietuvoje keramikos muziejaus pagrindu. Buvusiame mokyklos pastate savo lėšomis ir rankomis įrengė unikalią keramikos ekspoziciją.
Muziejuje eksponuojama daugybė tradicinės taikomosios keramikos dirbinių: puodų, puodynių, puodelių, ąsočių, palivonų, lekų, lauknešėlių, terlių, aguontrynių, didelių dubenų ir dubenėlių, vazų, žvakidžių, indų grietinei atskirti ir kitų įvairiausių formų bei įvairiausios paskirties molinių dirbinių, nužiestų kitados ir šiandien. Jie, surinkti iš skirtingų Lietuvos vietovių, atspindi amato raidą. Gali valandų valandas klausytis, kaip puodžius pasakoja, kilnoja eksponatus ir kalba apie lietuviškos keramikos tradicijas.
Jo įsitikinimu, Lietuvoje buvo tik dvi – aukštaitiškos ir žemaitiškos – keramikos mokyklos. Lieknas, ištįsęs – aukštaitiškas ąsotis, o žemaitiškas – pilvotesnis. Skirtumai buvo ryškesni, kol žmonės į turgus važiuodavo arkliais. Paskui, kai atstumai tapo ne kliūtis, skirtumų sumažėjo arba jie visai išnyko. Galima neabejoti, kad kai kurie eksponatai skaičiuoja jau ne pirmą savo gyvenimo šimtmetį. Yra muziejuje ir dekoratyvinės keramikos dirbinių: molinių švilpynių, taip pat skulptūrėlių, gamintų pokario metais Dailės kombinate.
Kita dalis ekspozicijos – autoriniai keramikos darbai. Joje ir V. Valiušio žiesti keli šimtai puodų, vazų, vazelių, žvakidžių atrodo įspūdingai ir natūraliai įsirašo į istoriją kaip gyvybinga tradicijos tąsa. Ekspoziciją pagyvina paveikslai ir medžio drožiniai puodžiaus darbų tema. Čia galima išvysti net patį Dievą, lipdantį puodą. Šie kūriniai 2007–2013 m. dovanoti tautodailininkų. Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projekto „Kūrybinio turizmo plėtra kuriant keramikos meno centrus Utenoje ir Daugpilyje“ lėšomis renovuotas muziejus, atnaujinta muziejaus ekspozicija, įrengta parodų ir konferencijų salė, mokomosios klasės su visa reikiama įranga.

Unikali keramikos ekspozicija. Viskas paties meistro rankų ir širdies palytėta…

Kas traukia čia atvykstančius žmones
Pats V. Valiušis pasiekė svaiginamų kūrybinių aukštumų. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad V. Valiušis kuria įvairios paskirties keramiką: ąsočius, puodynes, puodus, vazas, dubenis, žvakides ir kita; dirbinius dekoruoja įrėžtu, įspaustu, tapytu, taškytu ornamentu, perimtu iš margučių, skrynių tapybos, archeologinės keramikos puošybos, susiliejančiomis glazūromis; kartais dirbinius apvynioja medžio tošies juostelėmis, kai kuriuos indus dengia mediniais dangteliais. Tautodailininkas kūrybiškai tęsia liaudies amatų tradicijas, improvizuoja jų formomis, dažnai žiedžia laibesnius nei tradiciniai, pailgintų proporcijų indus. Gerai išmano senąsias technologijas (raugo, juodoji keramika, vyniojimas tošimi), jas papildo autoriniais technologiniais (juodosios keramikos dekoravimas vaivorykštės efektais, spalvota glazūra, angobais) ir formos (labai ilgi kakleliai, įstrižai tvirtinamos rankenos) atradimais. Kūriniai grakščių proporcijų, funkcionalūs, meistriškai atlikti. Pelnė apdovanojimų (VI tarptautinėje liaudies meno parodoje Čenstakavoje I vieta, 2009; Lietuvos nacionalinio kultūros centro apdovanojimas geriausiam liaudies meistrui „Aukso vainikas“, 2015 (taikomosios dailės kategorija); Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2017). V. Valiušiui suteiktas Utenos krašto garbės piliečio vardas bei įteikta Utenos rajono kultūros ir meno premija.
Muziejus nuo pat pirmųjų įkūrimo dienų tapo traukos objektu. Parodų salėje vyksta aukšto meninio lygio parodos, kurių galėtų pavydėti net ir didieji miestai. V. Valiušis nenustoja kartoti, kad kaimo muziejus turi būti aukštesnio lygio negu muziejai mieste, kitaip į jį niekas nevažiuos. Manau, kad niekas taip negarsina Utenos krašto kaip V. Valiušio keramikos muziejus.
Vartau muziejaus atsiliepimų knygą, kurioje galima rasti įrašų ne tik lietuvių, bet ir anglų, prancūzų, vokiečių, rusų, ukrainiečių, latvių, gruzinų, italų, armėnų, lenkų ir kitomis kalbomis. Čia lankėsi prezidentas, Seimo pirnininkas, ministrai, Seimo nariai. Noriu pacituoti buvusios kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Janson įrašą: „Šis įstabus keramikos muziejus, keramikos meistrų oazė, yra viena įstabiausių vietų Lietuvoje, kuriose man teko lankytis, o šios oazės centre – nepaprasto grožio asmenybė – meistrų meistras, skleidžiantis meilę, žinojimą, džiaugsmą. Ačiū Jums, kad taip paprastai ir genialiai tobulinate pasaulį ir darote jį gražesnį, o sykiu darote žmones laimingesnius.“
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis paliko tokį įrašą: „Jūsų gyvenimas pats puodžiausias! Didžiuojuosi pažintimi ir dėkoju už Lietuvos garsinimą“. „ Gerbiamas Meistre Vytautai, esu sužavėtas ir priblokštas Jūsų meno didybės ir pamalonintas jautria pažintimi su nuoširdžiu žmogumi. Kuo geriausios sėkmės Jūsų kūrybiniuose sumanymuose ir nuoširdžiai ačiū už Jūsų vykdomą kilnią edukacinę misiją“, – rašo kitas kultūros žmogus, Seimo narys Vytautas Juozapaitis. „Nuostabu! Žavinga! Nepakartojama!“ – dažniausiai besikartojantys žodžiai atsiliepimų knygoje. O man labiausiai patiko įrašas jauno žmogaus ranka: „Wau! Man žiauriai patiko!“ Ar tai nėra pats geriausias įvertinimas muziejui, kai jame apsilankę pritrūksta žodžių ne tik kultūros žmonės, senjorai, bet ir jaunoji karta? Juk ar ne didžiausia kiekvieno muziejaus misija būti tiltu tarp praeities ir dabarties kartų? Nešti į šiuolaikinę vis labiau modernėjančią visuomenę tikrąsias, per šimtmečius susiformavusias tautos vertybes, kad apsaugotume jauną žmogų nuo kičo, popsinės kultūros?

Dailės akademijos baigimo diplomą pasirašė Dievas
Turime puikų muziejaus pastatą, primenantį meno šventovės rūmus, kurio nebūtų be rajono savivaldos indėlio. Turime lankomą muziejų, garsinantį ne tik Uteną, bet ir Lietuvą pasaulyje. To nebūtų be V. Valiušio, charizmatiškos asmenybės, didelio menininko ir plačios bei dosnios sielos žmogaus. Turime tai išnaudoti visų mūsų labui. Neįkainojama muziejaus edukacinė veikla. Stebėjau garbius ponus, sėdusius prie žiedimo rato ir bandžiusius savo rankomis nužiesti savo pirmąją ir galbūt vienintelę gyvenime vazelę. Kažkur dingsta oficialumas, nenuoširdumas, dirbtinumas, ir atsiveria tikrasis žmogus. Visi jie atrodo laimingi, gavę akimirką pajusti, ką reiškia prilygti dievams – kuriantiems, o ne griaunantiems dievams. Mačiau, kaip prisilietę prie šlapio molio surimtėja patys didžiausi nutrūktgalviai vaikai. Ar jums bent kartą kilo mintis, kodėl į V. Valiušio muziejų važiuoja netgi jauni žmonės, kurių kituose muziejuose nepamatysi? Todėl, kad viskas čia daroma nuoširdžiai ir su meile.
Aš ir pats čia atvažiuoju bent porą kartų per metus ir visada randu muziejų neatpažįstamai pasikeitusį, tarsi tai būtų gyvas organizmas. Nežinau, kada Vytautas pertvarko veikiančias ekspozicijas, galbūt naktimis. Bet man tai nesvarbu – atėjus į muziejų, jis turi tave stebinti, tarsi būtum čia pirmą kartą. Ne tik aš, bet ir apsilankę specialistai pastebi labai savitą, netradiciškai muziejinį keramikos dirbinių eksponavimą. Nors Vytautas kuklinasi sakydamas, kad jis nėra menininkas ir muziejininkas, bet iš tikrųjų jis yra profesionalus aukšto lygio keramikas, kuriam Dailės akademijos baigimo diplomą išrašė Dievas. O dėl muziejininkystės, galiu pasakyti tik tiek, kad jos pagrindų galima išmokti, tačiau, jei nebus pajautimo, nieko gero iš to neišeis.

V. Valiušis: aš nesu komandos žaidėjas
Dabar muziejai ištuštėję, jų lankymas sustabdytas dėl karantino. Nors nemanau, kad tai teisinga. Aišku, ribojimai reikalingi ir net gal reikėtų kuriam laikui sustabdyti grupių priėmimą, tačiau pavieniai lankytojai galėtų būti įleidžiami. Visgi žinodamas, kad muziejus švenčia gražų jubiliejų, nutariau pasveikinti ir pakalbinti jo įkūrėją ir puoselėtoją V. Valiušį, paklausti, kaip jo dienos per karantiną eina.
„Kad man pandemija yra visas mano gyvenimas. Reikia pagaliau suprasti, kad žmogus ir gimsta, ir miršta vienas. Aš nesu komandos žaidėjas. Man ir sportas patinka tik toks, kai viskas nuo tavęs vieno priklauso – imtynės, šachmatai. Pandemija man nieko nepakeitė, tik gal labiau pajutau žmogaus trapumą, laikinumą. Todėl ir reikia daugiau dirbt, kad suspėtum.
Klausi, ar dirbau per karantiną? Aš niekada nedirbu – aš mėgaujuosi. Va, tik dėl muziejaus liūdna. Žmonių srautų nebėra, ir niekas tavęs neįkvepia, niekas tau neįspiria. Kad neužmigtum. Gruodis, sausis, vasaris man patys darbingiausi mėnesiai. Per juos savo geriausius darbus sukuriu. Ir taip jau daug metų. Vasara mane išbalansuoja. Norėdamas ką gero sukurti, turi labai susikaupti. Tik tada darai ir mąstai. Man nepatinka tie, kurie sako: aš padarysiu. Man patinka žmonės, kurie sako: aš padariau. Per tuos tris mėnesius aš daugiau perskaičiau knygų, po pusantros valandos vos ne kasdien klausausi klasikinio džiazo. Mane tai įkvepia. Mane liūdina, kad mes nemokame džiaugtis. Mes tik visą laiką verkšlenam – tai, kad sniego nėra, tai, kad jo per daug. O pandemija ir parodė, kad esame labai trapūs. Krinta stiprūs ir galingi vyrai“, – mintis lieja Vytautas.

O ar ir žiedimo ratas
šią žiemą užtilo? – klausiu Vytauto

„Na, tu čia ir paklausei! Paukščiai turi sparnus – tai ir skraido! Aš žiedžiu jau penkiasdešimt metų. Ir man to reikia. Jau nebe po keliasdešimt valandų per savaitę, bet po penkias ar aštuonias valandas. Tai mano altorius. Aš tuo mėgaujuosi! Dabar didelių vazų nedarau – pečius skauda. Dirbu suvenyrinius dalykus, lėkštes, dubenis. Man patinka daryti tai, ko negalima nukopijuoti. Dabar viską be sąžinės kopijuoja. Su glazūrom dirbu. Aš žiedžiu gerai, bet nebėra paslapties. Aš tokių vazų, kokias žiedžiau būdamas penkiasdešimties, dabar jau gal ir nenužiesčiau, bet yra kitos erdvės, kur gali tobulėti. Turi kartkartėm atsinaujinti. Jei tavo darbai patinka tau pačiam, tai jie patiks ir kitiems. Aš visada mylėjau juodąją keramiką. Ir dabar su ja dirbu – tik su glazūra ir truputį kitaip. Forma paprastesnė, o štai su glazūra sudėtingiau. Turiu patirties, todėl galiu pagudrauti į glazūras įdėdamas kažką savo.“
O pabaigai, manau, labiausiai tiks Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorės V. Garunkštytės mintys: „Kultūra nėra pinigų valgytoja, ji teigiamai veikia ekonomiką. Jei būtų atlikti normalūs, kad ir, tarkime, to laimės indekso tyrimai, kokius atlieka išsivysčiusios pasaulio šalys, pamatytume, kad kultūra itin lemia žmogaus savijautą. O gerai besijaučiantis žmogus ir dirba geriau. Pandemijos laikotarpiu pradėta kalbėti apie žmogaus psichologinę sveikatą. Tai taip pat labai svarbu. Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų rajone yra tokia vieta kaip V. Valiušio keramikos muziejus. Kiek vežiau svečių į šį muziejų, nebuvo nė vieno, kuriam tai būtų nepatikę. Visi nori ir parodyti, ir pamatyti šią vietą, nes ji augina, praturtina žmogų. Man V. Valiušio keramikos muziejus yra labiausiai pasiteisinusi investicija. Vien tai, kad čia vyksta aukštojo meno parodos, rajonui duoda labai daug. Čia žmonės labai daug sužino ne tik apie keramiką, bet ir apie poeziją, muziką. Kol čia yra Vytautas, tol ši vieta yra gyva ir visų vertinama. Pats muziejus labai sutvarkytas, eksponatai pateikiami labai šiuolaikiškai. Prie muziejaus kuriamas parkas taip pat yra labai vertingas.“
Muziejaus archyvo nuotr.

i