Rasa MILERYTĖ
Kovo 30–31 d. Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijoje vyko respublikinis 55-ojo Jaunųjų filologų konkurso etapas. Į respublikinį etapą buvo pakviesta kiek daugiau nei 100 kūrybingų moksleivių iš visos Lietuvos – poetų, prozininkų, vertėjų, publicistų ir eseistų, dramaturgų, kalbos, literatūros mokslo ir kritikos, tautosakos darbų autorių. Respublikinio etapo metu konkurso dalyviai mažose grupelėse dirbo su šių sričių specialistais, diskutavo apie kūrybą, mokslinių darbų rašymą, sulaukė vertingų patarimų. Kovo 31 d. paskelbti konkurso laureatai. Antros vietos diplomu už labai gerą prozą (apsakymų rinkinį) apdovanota uteniškė Adolfo Šapokos I gimnazijos klasės moksleivė Liepa Čiutaitė.
Liepos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Reda Zarankienė džiaugiasi: toks įvertinimas I klasės mokinei itin svarbus, jis suteikia pasitikėjimo savo gebėjimais, drąsos kurti toliau, ieškoti originalių sprendimų. Mokytoja neslepia: literatūrine kūryba besidominčių moksleivių nėra labai daug, o ir tie, kurie kuria, dažnai linkę savo kūrybą slėpti, kad apsisaugotų nuo kritikos.
„Paprastai tai jautrūs žmonės, todėl normalu, kad yra atsargesni. Pastebėti juos galima skaitant jų rašto darbus, klausant pamokoje pateikiamų įžvalgų tam tikrais klausimais – jų mintys, idėjos paprastai būna originalesnės, sukurtas tekstas pasižymi įdomesne struktūra, tarsi „išeina iš rėmų“. Man tai yra ženklai, kurie leidžia daryti prielaidą, kad prieš mane – kuriantis žmogus. Padariusi tokį spėjimą, galiu teirautis, siūlyti pasidalinti ir suteikti galimybių patirti sėkmę šioje srityje“, – sako R. Zarankienė.
Jūsų mokinė Liepa Čiutaitė šiemet tapo Jaunųjų filologų konkurso laureate už labai gerą prozą. Papasakokite apie Liepą, kaip judvi susipažinote ir kaip pastebėjote, kad ji yra rašantis žmogus.
Su Liepa susipažinome jai pasirinkus mokytis Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje. Jau pirmosios pamokos metu ji pasidžiaugė, kad mokslo metus naujoje mokykloje pradeda būtent lietuvių kalbos ir literatūros pamoka – savo mėgstamiausia. Man, kaip mokytojai, tai buvo geras ženklas.
Tai, kad Liepą traukia žodžio menas, buvo lengva pajusti iš karto – atvira, jausminga, pamokose ji dalijosi savo brandžiomis mintimis, tai darė vartodama išlavintą, turtingą kalbą.
Be to, jau buvau girdėjusi, kad Liepa ir progimnazijoje buvo kuriantis žmogus, todėl tereikėjo paskatinti ir padrąsinti dalintis savo kūryba, dalyvauti rajoniniame, vėliau – respublikiniame filologų konkurse – ji mielai ir drąsiai tam ryžosi.
Ką jums, kaip mokytojai, reiškia toks Liepos įvertinimas?
Labai džiaugiuosi dėl Liepos pasiekimo respublikiniame konkurse. Šiemet jaunųjų filologų konkurse dalyvavo per šimtą jaunųjų kūrėjų, taigi, antrojo laipsnio diplomas už labai gerą prozą – itin svarus įvertinimas I gimnazijos klasės mokinei. Tikiu, kad tai skatina Liepą pasitikėti savo jėgomis, drąsiai ieškoti originalių kūrybinių sprendimų, tobulėti.
Ar turite daugiau kuriančių mokinių arba galbūt jų turėjote anksčiau? Ar literatai mokykloje – dažnas atvejis?
Nors literatai mokykloje nėra dažnas atvejis, džiaugiuosi, kad kuriančių mokinių Adolfo Šapokos gimnazijoje yra ir daugiau. Jų kūryba skelbiama ir gimnazijos laikraštyje „Paupėja“. Mano manymu, Adolfo Šapokos gimnazija – itin palanki ugdymo(si) erdvė atsiskleisti būsimiems menininkams.
Kaip mokytojai lituanistai galėtų paskatinti mokinius išmėginti save literatūrinėje kūryboje? Kaip jūs paskatinate savo mokinius?
Kiekvienas pedagogas, tikiu, turi savo metodų. Dirbant su skirtingais mokiniais vieni jų pasitvirtina, kiti nelabai – juk ir mokiniai yra skirtingi, individualybės. Vis dėlto manau, kad itin svarbu nusipelnyti mokinio pasitikėjimą, tikėjimą, kad net duodamas patarimų, kaip tobulinti kūrinį, nori jam, jai padėti tobulėti. Taigi, žmogiškasis mokytojo ir mokinio santykis labai svarbus. Tikiu, kad pati mylėdama meną, literatūrą, sugebu tą meilę teisingai „transliuoti“ bendraudama su savo mokiniais – juk teigiama, kad pamoka, mokomasis dalykas imami mėgti būtent jį mėgstančio mokytojo dėka. Aš tuo tvirtai tikiu.
Ar tiesa, kad, norint gerai rašyti, gebėti išreikšti kūrybiškumą, pirmiausia reikia daug skaityti? Kokias knygas skaito jūsų mokiniai?
Esu įsitikinusi, kad taip, būtina. Tik klausime esantį žodį „daug“ keisčiau žodžiais „gerą literatūrą“. Čia vėlgi svarbus pedagogo vaidmuo. Mėgstu perskaityti naujausią paaugliams, jaunimui skirtą literatūrą ir rekomenduoti savo mokiniams kūrinius, mano galva, verčiausius dėmesio. Esu sudariusi ir vis redaguoju rekomenduojamos literatūros savo mokiniams sąrašą. Be to, jau antrus metus su mokiniais dalyvaujame projekte „Naujausios literatūros plėtra“: gimnazistai savo perskaitytas knygas pristato klasės draugams, lygina kūrinius, pateikia savo įžvalgų, taip pat tobulina viešosios kalbos įgūdžius.
Mano mokiniai skaito labai įvairias knygas – esu palikusi galimybę patiems „atrasti“ savo mėgstamus rašytojus, žanrus. Pastebėjau, kad šiemet dominavo fantastika, distopijos žanras (Rebeka Una, Rėjus Bredberis ir kt.) bei karo ir pokario, tremties temas gvildenantys kūriniai (Alvydas Šlepikas, Rūta Šepetys ir kt.)
Džiaugiuosi dėl tų, kurie patys ieško, randa ir kūrybiškai rašto darbuose remiasi autoritetais. Jei grįžtume prie Liepos, gegužės mėnesį perskaičiusi „Sofijos pasaulį“ – norvegų rašytojo J. Garderio romaną apie filosofijos istoriją – ji pasirėmė juo paskutinėje šiais mokslo metais atliktoje teksto kūrimo užduotyje ir įrodė, jog gamtos galia yra panaši į žmogaus: tai gebėjimas keistis, derinti savyje priešybes, iš jų kuriant vienovę.
