Genovaitė ŠNUROVA. Aš nesu nei labai pikta, nei kerštinga, nei kitam žmogui bloga linkinti, bet ramiai praeiti pro kaimyno namus negaliu. Jau artėdama jų link imu jausti kažkokį susierzinimą, neslepiamą pyktį, o kai jau susilyginu su į gatvę žiūrinčiais kaimyno namo langais, kai matau prie lango stiklo priplotą išblyškusį, liūdną kaimyno veidelį, mintyse siunčiu jam, vadinkim taip, nelabai gražius linkėjimus. Ne, ne tokius, kad kažkas lazda per šonus jam taip užtvotų, jog tektų balansuoti tarp gyvenimo ir mirties, kad žiemą basą į lauką ilgam išvarytų, kad būdrautų bemiegėmis naktimis ir krūpčiotų nuo menkiausio bildesio. Kitaip sakant, linkiu, kad kažkas padarytų kažką tokio, kad ir jis kentėtų, kad pajustų, ką teko išgyventi jo šeimai tuomet, kai alkoholis sujaukdavo protą. Tai būdavo taip dažnai, jog man (tada buvau pradinukė) tada atrodė, kad mano mokytoja yra beveik mūsų šeimos narys… (Tęsinys 2021 12 11 laikraštyje)
Related Articles
Per gyvenimo liūną
Šiandien, kai į viską žiūriu iš laiko perspektyvos, atrodo, kad tai buvo ne mano gyvenimas. Kad kažkokia kita moteris jį gyveno už mane, o aš tik stebėjau. Juk ar galėjau aš, kadaise stipri, didelių tikslų turinti asmenybė, leistis išnaudojama, skriaudžiama ir žeminama? Argi galėjau taip nusiristi, kad už paskutinius pinigus pirkčiau ne duonos vaikams, o […]
Tikra meilė galiojimo laiko neturi
Genovaitė ŠNUROVA. Mūsų meilės istorija prasidėjo 1983 metais. Abu buvome dar moksleiviai. Rimas sėdėjo paskutiniame suole tiesiog man už nugaros ir dažnai tampydavo už kasų. Kartą jis ir dar kitas klasiokas mane pakvietė į indų filmą „Zita ir Gita“. Gal kad buvo vakarinis seansas, gal filmas nepatiko, bet mano kavalierius užmigo net neįpusėjus filmui. Kitą […]
Viltis žybtelėjo ir… užgeso
Genovaitė ŠNUROVA Naktis reanimacijos palatoje buvo keistai rami. O gal tik man taip pasirodė, gal visos naktys ir dienos čia būna būtent tokios. Kažkur palatos kamputyje tyliai aimanavo vyras, kitame – duslaus balso savininkas tai Dievo šaukėsi, tai seselių, o šalia manęs (tiesiog už plonos širmos) gulėjo moteris. Girdėjau tik netolygų jos alsavimą. Žinoma, jei […]
