Genovaitė ŠNUROVA. Aš nesu nei labai pikta, nei kerštinga, nei kitam žmogui bloga linkinti, bet ramiai praeiti pro kaimyno namus negaliu. Jau artėdama jų link imu jausti kažkokį susierzinimą, neslepiamą pyktį, o kai jau susilyginu su į gatvę žiūrinčiais kaimyno namo langais, kai matau prie lango stiklo priplotą išblyškusį, liūdną kaimyno veidelį, mintyse siunčiu jam, vadinkim taip, nelabai gražius linkėjimus. Ne, ne tokius, kad kažkas lazda per šonus jam taip užtvotų, jog tektų balansuoti tarp gyvenimo ir mirties, kad žiemą basą į lauką ilgam išvarytų, kad būdrautų bemiegėmis naktimis ir krūpčiotų nuo menkiausio bildesio. Kitaip sakant, linkiu, kad kažkas padarytų kažką tokio, kad ir jis kentėtų, kad pajustų, ką teko išgyventi jo šeimai tuomet, kai alkoholis sujaukdavo protą. Tai būdavo taip dažnai, jog man (tada buvau pradinukė) tada atrodė, kad mano mokytoja yra beveik mūsų šeimos narys… (Tęsinys 2021 12 11 laikraštyje)
Related Articles
Iš pasaulio sugrįžus
Pasakoju įspūdžio pagautas. Po dienos kitos gal jau nebenorėsiu dalintis savo pastebėjimais. Ne dėl to, kad norėčiau kažką slėpti, bet gal viskas jau bus susigulėję, apsikloję naujais įspūdžiais, naujomis patirtimis. Taigi… Tik ką grįžau iš vadinamosios svajonių šalies. Kitaip tariant, iš pasaulio. Buvau ten, kur tarpukariu išvyko ir (dažniausiai) pasiliko dauguma mūsų tautiečių. […]
Neatlaikiau bandomojo laikotarpio
Genovaitė ŠNUROVA. Visą dieną jaučiuosi taip, lyg būčiau vikšriniu traktoriumi pervažiuota. Tokia bjauri nuotaika mane lydi nuo pat prabudimo: iš lovos ridenausi jau būdama pikta ant viso pasaulio. Na, kažkokios dvasinės neapykantos apimta. Ir dabar, nors jau vakarėja, sunkai tramdau kažkur visai čia pat akių šulinėliuose susikaupusias ašaras. Žinau, jei išsiverkčiau, palengvėtų, bet šalia manęs […]
Kaupimo manija baigėsi
Genovaitė ŠNUROVA. Kai mirė mano močiutė, man buvo šešeri metai. Prisimenu, kad sėdėdama prie karsto labai verkiau. Tuomet aš dar nesupratau, kas yra mirtis, kodėl močiutė guli karste (tada nežinojau, kad tas daiktas taip vadinasi), bet kadangi visi šalia sėdintys verkė, tai ir aš neatsilikau. O klykti pradėjau tuomet, kai karstą su močiutės palaikais jau […]