Atvirumo valandėlė

Ko nusipelnė, tą ir turi…

Genovaitė ŠNUROVA. Aš nesu nei labai pikta, nei kerštinga, nei kitam žmogui bloga linkinti, bet ramiai praeiti pro kaimyno namus negaliu. Jau artėdama jų link imu jausti kažkokį susierzinimą, neslepiamą pyktį, o kai jau susilyginu su į gatvę žiūrinčiais kaimyno namo langais, kai matau prie lango stiklo priplotą išblyškusį, liūdną kaimyno veidelį, mintyse siunčiu jam, vadinkim taip, nelabai gražius linkėjimus. Ne, ne tokius, kad kažkas lazda per šonus jam taip užtvotų, jog tektų balansuoti tarp gyvenimo ir mirties, kad žiemą basą į lauką ilgam išvarytų, kad būdrautų bemiegėmis naktimis ir krūpčiotų nuo menkiausio bildesio. Kitaip sakant, linkiu, kad kažkas padarytų kažką tokio, kad ir jis kentėtų, kad pajustų, ką teko išgyventi jo šeimai tuomet, kai alkoholis sujaukdavo protą. Tai būdavo taip dažnai, jog man (tada buvau pradinukė) tada atrodė, kad mano mokytoja yra beveik mūsų šeimos narys… (Tęsinys 2021 12 11 laikraštyje)