Genovaitė ŠNUROVA. Aš nesu nei labai pikta, nei kerštinga, nei kitam žmogui bloga linkinti, bet ramiai praeiti pro kaimyno namus negaliu. Jau artėdama jų link imu jausti kažkokį susierzinimą, neslepiamą pyktį, o kai jau susilyginu su į gatvę žiūrinčiais kaimyno namo langais, kai matau prie lango stiklo priplotą išblyškusį, liūdną kaimyno veidelį, mintyse siunčiu jam, vadinkim taip, nelabai gražius linkėjimus. Ne, ne tokius, kad kažkas lazda per šonus jam taip užtvotų, jog tektų balansuoti tarp gyvenimo ir mirties, kad žiemą basą į lauką ilgam išvarytų, kad būdrautų bemiegėmis naktimis ir krūpčiotų nuo menkiausio bildesio. Kitaip sakant, linkiu, kad kažkas padarytų kažką tokio, kad ir jis kentėtų, kad pajustų, ką teko išgyventi jo šeimai tuomet, kai alkoholis sujaukdavo protą. Tai būdavo taip dažnai, jog man (tada buvau pradinukė) tada atrodė, kad mano mokytoja yra beveik mūsų šeimos narys… (Tęsinys 2021 12 11 laikraštyje)
Related Articles
Tiesa išaiškėjo negreit…
Genovaitė ŠNUROVA. Iš savo gimtojo miesto, galima sakyti, paslapčiomis pabėgau. Kitaip sakant, neaiškindama buvusiems kolegoms tikrosios priežasties (nelaiminga meilė), greitosiomis atsiskaičiau, atsisveikinau ir išvažiavau. Gyvenamąjį plotą kitame mieste jau buvau susiradusi. Išsinuomojau pagal skelbimą. Ir tik tada, kai įsikūriau, ėmiau ieškoti darbo. Pasirodė, kad tai nėra taip paprasta… Miestas, kuriame nieko nepažinojau, nesutiko manęs svetingai. […]
Gyvenimą lemia ne prakeiksmai, o pastangos
Irena RATKEVIČIŪTĖ. Prieš Kalėdas su įvairias reikalais teko lankytis Vilniuje. Sėdėjau ant suoliuko Gedimino prospekte ir laukiau draugės, kai prie manęs priėjo čigonė. Pagalvojau, jau siūlys kažką pirkti arba išburti, bet ne – mandagiai pasiteiravo, kur paštas. Mostelėjau ranka, jai dar buvo neaišku, tai kelis žingsnius palydėjau, ir ji padėkojusi nuėjo. Likau toliau laukti. Nepraėjus […]
Staigmena po… penkiasdešimt metų
Genovaitė Šnurova Aleksas – paprastas nedidelio kaimelio vaikinas, pasižymėjęs darbštumu, tvarkingumu ir gerumu. Senokai jis buvo nusižiūrėjęs Saliamutę (Salomėją, kurią visi vadino tiesiog Saliute). Jei ne noras su ja susitikti, vargu ar jis būtų ėjęs į kaimo gegužines ar vakaruškas, vykusias kažkurio kaimyno dideliuose namuose, mat stiprių ūkininkų vienturčiam sūnui ūkyje būdavo tiek darbo, kad […]
