Genovaitė ŠNUROVA. Aš nesu nei labai pikta, nei kerštinga, nei kitam žmogui bloga linkinti, bet ramiai praeiti pro kaimyno namus negaliu. Jau artėdama jų link imu jausti kažkokį susierzinimą, neslepiamą pyktį, o kai jau susilyginu su į gatvę žiūrinčiais kaimyno namo langais, kai matau prie lango stiklo priplotą išblyškusį, liūdną kaimyno veidelį, mintyse siunčiu jam, vadinkim taip, nelabai gražius linkėjimus. Ne, ne tokius, kad kažkas lazda per šonus jam taip užtvotų, jog tektų balansuoti tarp gyvenimo ir mirties, kad žiemą basą į lauką ilgam išvarytų, kad būdrautų bemiegėmis naktimis ir krūpčiotų nuo menkiausio bildesio. Kitaip sakant, linkiu, kad kažkas padarytų kažką tokio, kad ir jis kentėtų, kad pajustų, ką teko išgyventi jo šeimai tuomet, kai alkoholis sujaukdavo protą. Tai būdavo taip dažnai, jog man (tada buvau pradinukė) tada atrodė, kad mano mokytoja yra beveik mūsų šeimos narys… (Tęsinys 2021 12 11 laikraštyje)
Related Articles
Meilė nebuvo tikra
Genovaitė ŠNUROVA. Su Ada draugavau nuo šeštos klasės. Nei sau, nei kitiems negaliu paaiškinti, kodėl iš visų klasės mergaičių būtent ji man labiausiai patiko, nors nebuvo nei labai graži, nei kokiais nors talentais išsiskirianti iš kitų. Aš jaučiausi įsimylėjęs, nors tada dar supratimo neturėjau apie tikrą meilę. Lydėdavau Adą namo, panešdavau jos portfelį, kuris visada […]
Gyvenimo korekcijos
Žiema ir ankstyvas pavasaris senjoriško amžiaus žmones pramogomis nelabai lepina, o visiškai apkerpėti taigi nesinori. Nesugalvojusi malonesnio užsiėmimo, sumaniau savo asmeninę biblioteką pertvarkyti. Naujų knygų seniai nebeperku, nes nebeturiu kur jų dėti, o seniai nusipirktųjų ilgokai net nepavarčiau: dulkes lentynose nuvalau ir tuo viskas baigiasi. Žinoma, tik ne šį kartą. Bekilnodama ir iš vienos vietos […]
Pats gyvenimo taisyklių taip ir neišmokau
Genovaitė ŠNUROVA Sėdžiu draugo pirtelėje (čia aš ne praustis atėjau, o tiesiog pagyventi, kol leis, nes daugiau neturiu kur prisiglausti) ir tarsi aštria, karštame vandenyje išmirkyta pušine vanta pats save vanoju. Skaudžiai plakiau tol, kol „išplakiau“ prisipažinimą (retai taip būna), kad, mokydamas gyvenimo tiesų kitus, pats jomis nesivadovavau. Maža to, galima sakyti, jog gyvenimo pabaigoje […]
