Vyturių progimnazija: neaiškumai ir abejonės baigėsi

Genovaitė ŠNUROVA. Dar tuomet, kai tik buvo planuojama Utenos rajono švietimo įstaigų reforma, bene dažniausiai buvo minima Vyturių progimnazija: kodėl į ją turės eiti mokiniai net iš tolimiausių miesto gyvenamųjų kvartalų, kodėl nebus leidžiama rinktis, kodėl prie jos planuojama prijungti kažkurią kaime esančią ugdymo įstaigą ir kt. Dabar, kai švietimo įstaigų reforma jau pasiekė finišą, kai nurimo aistros, baigėsi dvejonės, parūpo pasidomėti šios progimnazijos kasdienybe. Kitaip sakant, sužinoti, kas pasikeitė šios švietimo įstaigos gyvenime. Apie tai papasakoti sutiko Vyturių progimnazijos direktorė Edita Kadūnienė, pavaduotoja Jolanta Dudlauskienė, už šios progimnazijos Daugailių skyrių atsakinga Ligita Vaišnoraitė ir Pakalnių skyriaus ikimokyklinukus ugdanti Jovita Čepienė. E. Kadūnienė: „Žinoma, nerimo buvo ir mums, ir moksleivių bei darželinukų tėveliams. Štai kad ir Pakalnių skyriaus (vaikų darželio) tėveliai ir skambino, ir raštus rašė, ir vis klausinėjo, kas pasikeis, jeigu jie bus prijungti prie mūsų. Tėveliai pageidavo, kad ir toliau dirbtų auklėtoja Jovita (dabar ji vadinama ikimokyklinio ugdymo mokytoja). Jie norėjo žinoti ir tai, kaip bus su Antalgės skyriumi. Mes vasarą buvome nuvažiavę, susitikome su vaikučių tėveliais, pasikalbėjome, išklausėme jų lūkesčius, juos suderinome su bendruomenėmis. Mano nuostata tokia: būtina kalbėtis su visomis suinteresuotomis pusėmis. Tada problemų nebelieka. O šiandien galiu patvirtinti, kad viskas pavyko.“ J. Čepienė: „Mes esame įpratę prie reorganizacijų. Kažkada mūsų darželis buvo atskira ugdymo įstaiga, vėliau buvome prijungti prie Pakalnių pagrindinės mokyklos, o kai jos nebeliko – prie Utenos Rapolo Šaltenio progimnazijos. Jų abiejų jau nebėra, o mes likome. Žinoma, prieš reorganizaciją buvo ir nerimo, ir abejonių, ir spėlionių, bet dabar jau viskas stojo į savo vėžes: ir mes nusiraminome, ir vaikų tėvai. Svarbiausia, nemažai jaunų šeimų nusipirko Pakalniuose buvusias tuščias sodybas, aplinkinius vienkiemius, sodų namelius ir juose apsigyveno, o savo vaikus atvedė į mūsų vaikų darželį. Mes su vaikais jau ir keliavome po dvejų metų pertraukos. Pakalniuose nebeliko nei kultūros namų, nei kultūros darbuotojų, todėl labai nuoširdžiai sakau, jog džiaugiamės galėdamos vaikus kažkur išvežti, kažką gražaus parodyti, nes dabar turime tokią galimybę.“ E. Kadūnienė: „Mes norime, kad ir darželinukai išvyktų į ekskursijas. Ypač norisi, kad pakeliautų (nesvarbu, kad netoli) materialiai sunkiau gyvenančių šeimų vaikai, nes jie turi mažiau galimybių kažkur išvažiuoti.“ L. Vaišnoraitė: „Daugailių skyriuje dirbama ir pagal pagrindinio, ir ikimokyklinio, ir priešmokyklinio ugdymo programas. Svarbiausia, reorganizacijos metu nė vienas vaikas nepabėgo iš Daugailių skyriaus. Žinoma, buvo nerimo ir mums, ir, suprantama, Vyturių mokyklai, nes nei mes, nei jie neturėjome tokio darbo patirties. Be abejo, žinia apie reorganizaciją ir moksleivių tėvus suneramino. Svarbiausia buvo suderinti lūkesčius: ko norime mes, ko tikisi moksleivių tėvai, ko iš mūsų nori Vyturiai ir kt. Kai viską išsiaiškinome, problemų nebeliko. Tiesa, reorganizacija palietė ir mokytojus. Daugailiuose gyvenančių mokytojų buvo mažai, dauguma jau ir anksčiau važinėjo iš Utenos. Kai kurie mokytojai, turėję dar ir kitą darbą, tiesiog pasididino krūvius, kiti dabar atvažiuoja iš Vyturių progimnazijos. Yra ir tokių, kurie iki šiol neturi darbo. Iš Utenos atvažiuojančius mokytojus labai gražiai priėmė Daugailių skyriaus mokiniai. Visų pirma gal todėl, kad jie pasiūlė daugiau inovacijų, sugebėjo sudominti kai kuriais dalykais. Mokinai jiems netgi ekskursiją po Daugailius organizavo: vedžiojosi po miestelį, rodė įdomiausias vietas, ant piliakalnio kartu užlipo.“ J. Dudlauskienė: „Neramu buvo ir mums: kaip seksis sutarti su skyriuose dirbančiais pedagogais, vaikų tėvais, kaip pasikeitimus priims patys mokiniai. Vyturių kvartalas dabar labai atjaunėjo. Parduodamus butus nuperka jaunos šeimos. Atsikėlė netgi šeima iš Klaipėdos. Mes turime keturis mokyklinis autobusėlius, todėl dėl mokinių pavėžėjimo, išvykų jokių problemų nėra. Į mūsų progimnaziją atėjo po keletą vaikų į kiekvieną klasę iš Rapolo Šaltenio progimnazijos. Atėjo ir keletas puikių mokytojų: anglų kalbos mokytojos Džiuginta Kažukauskaitė ir Jolanta Gasiūnienė, chemijos mokytoja Ramunė Steiblienė. Matematikos mokytoja atėjo iš Daugailių mokyklos.“ E. Kadūnienė: „Kažkada čia buvo vidurinė mokykla su 1200 moksleivių. Buvo dirbama netgi dviem pamainomis. Kažkurį laiką čia buvo įkurdinta ir dailės mokykla. 2007-aisiais, kai aš čia pradėjau dirbti, jau buvo telikę tik 700 moksleivių. 2012-aisiais buvusi pagrindinė mokykla pervadinata progimnazija. Šiuo metu čia mokosi 335 mokiniai, Daugailių skyriuje – 53, Antalgės ir Pakalnių skyriuose – 30 ikimokyklinukų. Mes stengiamės sudominti vaikus įvairia veikla. Laisvoms patalpoms surandam kitas paskirtis. Išsiaiškinome ir tai, kad vaikams naudingos nuotolinės konsultacijos: jei ruošiant namų darbus mokiniui kažkas neaišku, jis nuotoliniu būdu jungiasi su mokytoja ir pasiaiškina jam nesuprantamus dalykus. Kitiems labiau patinka pasilikti po pamokų ir kalbėtis su mokytoju tiesiogiai. Mes visi jaučiame vidinį komfortą: vaikai ramesni, labai geranoriški, nėra patyčių, yra susiklausymas. Taip, mums su Jolanta buvo neramu, nežinojome, kaip viskas atrodys po reorganizacijos, kaip sutarsim, kaip reikės suvaldyti situaciją ir kt. Dabar drąsiai sakau – viskas gerai, veltui bijota. Esame labai dėkingos Ligitai Vaišnoraitei, Jovitai Čepienei, Irenai Girckuvienei, Astai Paškauskienei. Su jomis mes ir telefonu daug ką išsprendžiam: sutariam, kas dirbs, jei teks pavaduoti sergantįjį, kaip bus, jei atsitiks taip arba anaip. Mūsų nuomone, darželiai kaime labai reikalingi. Tėvams irgi svarbu, kad jų vaikas lanko ugdymo įstaigą netoli namų. Kaimas pamažu atsigauna. Kaskart atsiranda vis daugiau jaunų šeimų su mažais vaikais. Reikia tikėtis, jog gyvenimas keisis į gerąją pusę.“ Taigi dar kartą pasitvirtino liaudies išmintis, kad iš didelio debesio būna mažai lietaus. Taip ir šį kartą: pykčių, nepasitenkinimo, dvejonių, abejonių buvo daug. Ne mažiau ir skundų pasiekė įvairias institucijas. O viskas ėmė ir pasibaigė. Jei vėl pasakytume liaudiškai, „susikratė“. Ir nieko baisaus neįvyko…