Vytautas Kazela
Tai mano trečiasis apsilankymas Subartonyse, literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtinėje. Iš pirmojo nelabai ką ir prisimenu. Antrasis sukėlė tik susierzinimą. Nepajutau aš ten Krėvės dvasios. Nepajutau….
Spalio 24-oji, lietus visą naktį pylė kaip iš kibiro. Nustojo tik apie 11-ą ryto. Tada ir išvažiavau iš Druskininkų. Prieš tai įsitikinęs, kad Krėvės muziejus tikrai dirba ir šeštadieniais. Pavažiavęs kiek už Merkinės Alytaus plentu pasuku į Subartonis. Prie Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus manęs jau laukia naujasis muziejininkas Deividas Preišegalavičius, puikus prozininkas. Gimęs Kaune, gyvenęs Kaune, Frankfurte, Nidoje, Miunchene, Vilniuje. Dabar persikėlė į Merkinę. Vos išlipus iš automobilio prasideda nesusipratimai – užsikerta fotoaparato objektyvas. Teks tenkintis telefonu. Nors fotografuoti telefonu labai nemėgstu. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus gimtajame Subartonių kaime pradėtas kurti 1959 m. Tikrasis Mickevičių gyvenamasis namas neišliko, tačiau jo vietoje atstatyta XIX a. dviejų galų dzūkiška pirkia šiaudiniu stogu. Jame ir buvo įrengtas lietuvių literatūros klasiko memorialinis muziejus. Namo išvaizdą stengtasi atkurti tokią, kokia buvo iki 4 dešimtmečio. Mickevičiai buvo vidutiniškai pasiturintys valstiečiai, tačiau V. Krėvės tėvas buvo kaimo seniūnas ir teismo narys, tad jo namas šiek tiek skyrėsi nuo kitų valstiečių pirkių. Iki šiol nežinojau, kad V. Krėvės tėvas mėgo groti smuiku. Kai Mickevičių šeimoje vienas po kito pradėjo mirti vaikai, kaimiečiai ėmė šnekėti, jog vaikai miršta todėl, kad jų tėvas groja smuiku. Nuo to laiko senasis Mickevičius daugiau smuiko į rankas ir nebepaėmė…
Tęsinį skaitykite 2020 10 31 „Utenyje“
