Jau esu pasakojęs apie moterį, kuri šešis kartus ėjo Jokūbo keliu. Tai Julija Puslytė-Stundienė. Šių metų gruodžio 18 dieną ji švęs savo 70 metų jubiliejų. Praėjusį rudenį ji išėjo į septintąją savo kelionę.
Ši jos kelionė buvo bene ilgiausia – truko 32 dienas. Todėl lapkričio 1 dieną, kada moteris atvažiavo į mūsų kraštus aplankyti artimųjų kapų, susitikome pasikalbėti. Pirmasis klausimas, kurį užduodu piligrimei: kuo ši kelionė skyrėsi nuo kitų?
„Po šešių kartų supratau, ko aš noriu iš tikrųjų: laisvės, nenormuotos kelionės dienos (kad nereikėtų eiti nuo vieno viešbutėlio iki kito), nakvoti ten, kur noriu. Užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad trečdalį kelionės naktų nakvojau po atviru dangumi. Bet vėlgi esi priklausomas nuo oro – jeigu lyja lietus, turi galvoti apie viešbutį (aisbergą). Aš nesinešu su savimi palapinės, todėl daug kas priklauso nuo oro sąlygų. Tai buvo taip pat Šv. Jokūbo kelias, bet tai jau nebuvo Santjago de Kompastela, o lebanietiškos piligrimystės kelias. Šiuo keliu einama į šventojo Toribijaus vienuolyną. Šie metai yra šv. Toribijaus metai. Vienuolyne atidarytos Atleidimo durys ir todėl labai svarbu pro jas praeiti. Tai labai svarbi vieta. Žinojau, kad ten bus labai mažai einančių, nors kelias veikia jau labai seniai. Čia labai mažai vietų, kur būtų galima apsinakvoti. Visas keturiolika dienų ėjau viena ir piligrimų nesutikau. Nakvynės namų nėra, bet kai kur yra viešbučių. Nakvynės viešbučiuose yra gana brangios, todėl buvau pasiruošusi nakvoti po atviru dangumi. Turėjau pripučiamą čiužinuką, miegmaišį ir kelioninę viryklę maistui pasigaminti. Nakvodavau dažniausiai prie bažnyčių. Prie bažnyčių yra stogeliai, po kuriais galima apsinakvoti. Vėliau supratau, kad jie ir buvo skirti piligrimams apsinakvoti, nes senovėje nei viešbučių, nei aisbergų nebuvo. Taip ir nakvodavau. Prisikeliu ryte ir vėl einu. Po kelių kilometrų sustoju ir valgyti pasidarau. Jeigu būna labai karšta, 3–4 valandoms sustoju pailsėti ir pamiegoti. Paskui vėl einu iki sutemų. Pirmas keturias dienas ėjau palei kanalą ir nė vieno namo nemačiau. Visi mieteliai 2–3 kilometrai į šoną nuo kelio. Paskui įėjau į kalnus, tai ten buvo nedidelių kaimelių. Ir su vietiniais pabendrauti teko. Vieną dieną eidama priėjau mirusį kaimelį – namai stovi, o žmogaus niekur nėra. Žiūriu, toks baltas namelis, o prie jo iš šono toks stogelis. Galvoju, būtų gerai čia apsinakvoti, bet reikia kažko atsiklausti, ar galima. Kai tokie stogeliai prie bažnyčių, klausti nieko nereikia. Einu, žiūriu, kažkokia ferma, bet ir ten nė vieno žmogaus. Sugrįžtu, atsisėdu ir sėdžiu. Žiūriu, atvažiuoja traktorius. Pasirodo visame kaime likusi tik viena ūkininko šeima. Traktorininkas atvažiavęs atrakino man namelio duris ir įleido į vidų. Ten jokių baldų nėras , tik čiužiniai ant grindų. Paskui supratau, kad jis čia turbūt darbininkus apnakvindina. Ispaniškai aš labai nedaug moku. Žinau tik pačius reikalingiausius žodžius. Galima sakyti, kad dvidešimt dienų ėjau viena. Paskui, kai nusileidau į prancūziškąjį kelią, ten jau buvo daug žmonių. Ten buvo ir nesusipratimų. Rezervavausi kambarį aisberge. Atėjau 16 valandą, man sako, kad atėjau per vėlai ir mano rezervacija panaikinta, bet vis tiek priėmė nakvoti virtuvėje ant čiužinio… Kitą kartą nuėjau į aisbergą 12 valandą ir jau buvau paskutinė! O nakvynė po atviru dangumi suteikia tau daug laisvės: kada nori eini, kada nori miegi, kada nori keliesi. Ir kitais metais jau žinau, kad eisiu pamirštuoju piligrimų keliu. Išsinagrinėjau maršrutą – yra ten kaimelių, o juose bažnyčių. Ir šįmet eidama nakvojau pigesniuose viešbučiuose. Nakvynė viešbučiuose kainuoja nuo 35 iki 120 eurų. Juk reikia ir nusimaudyti, ir drabužius išsiskalbti. Kalnuose žmonės savo namuose yra įsirengę viešbutukus. Pora kambarių skiria turistams, kambaryje po dvi lovas. Jei niekas neateina, jiems nuostolio nėra, o jei ateina žmonės, kažkiek uždirba. Būna ir vakarienės. Mačiau ir alpinistus, kopiančius į kalnus. Alpinistai turtingi žmonės, todėl ir kainos ten didelės. Ir iš viso ten kainos taip pat išaugę: jeigu prieš keletą metų galėjai sočiai pavalgyti už 8 eurus, tai dabar jau 14–16 eurų. Bet vieną dieną gerai pavalgai, o kitą gali ir kruopų išsivirti, ir pernakvoti po atviru dangumi. Mano mėnesio biudžetas apie 1000 eurų. Neskaitant bilietų ir įrangos.
O vaizdų mačiau labai gražių. Mano sena svajonė buvo pasiekti Picos de Eeurope kalnagūbrį , Kantabrijos kalnuose. Šiemet tai pavyko. Atėjau iki ten 10 valandą ryto, apsistojau viešbutyje, palikau ten daiktus ir funikulieriumi pakilau į Picos de Europe kalnagūbrį. Visą dieną praleidau kalnuose. Labai gražūs kalnai. Toks buvo mano poilsis. Kai tenka eiti per kalnus, visada einu lėtai pasigrožėdama. Ten ir meškų yra. Sakai, kad meškos gali ir iki bažnyčios ateiti, kur apsinakvoju? Gali. Vienoje vietoje net nenakvojau, nors buvau susiplanavusi. Artėju prie bažnytėlės ir matau – pakelės užtvertos ir užrašyta „Meškos“. Perlindau per tvorą ir matau, kad apie lazdynus žemė išrausta. Šernai! Miške tvoros nėra. Vadinasi, kas nori, tas iš miško gali pas tave miegančią ateiti. Persimečiau kuprinę ir nuėjau link miesto. Ten saugiau. Meškų nemačiau, bet aš jų bijau. Klausiau vietinio, ar daug žmonių Ispanijoje žūsta užpulti meškų, tai jis atsakė, kad meškos labai retai žmogų puola. Šernai irgi nelabai malonūs… Kartą ėjau per kalnus, nelabai jaukus miškas. Kai išėjau, žiūriu, ženklas su meškos letena į tą pusę iš kur aš atėjau… Piligrimų tame kelyje, kuriuo aš ėjau, praktiškai nėra, todėl ir nakvoti gali ten, kur nori. Nei kavinių, nei parduotuvių nėra. Ten žmonės geri. Ir kad tu nakvoji prie bažnyčios, jiems nekelia nuostabos. Viename miestelyje sustojau prie namo paprašyti atsigerti. Žmogus atnešė vandens ir paklausė, ar nakvosiu kitame kaime prie bažnyčios. Atsakiau, kad taip. Jokios nuostabos – jie taip įpratę. Bet jei šalia yra nakvynės namai, už kelis eurus tu lauke juk nemiegosi.“
Dabar šiek tiek apie šv. Toribijų ir kodėl Julija taip norėjo ateiti į vienuolyną, kai švenčiami šv. Toribijaus metai. Šio šventojo likimas tapo neatsiejamas nuo Kristaus kryžiaus likimo – kryžiaus ne perkeltine, bet tikrąja žodžio prasme: to medžio gabalo, ant kurio mirė Jėzus. Manoma, kad Toribijus gimė apie 402 metus Ispanijos Astorgos mieste, kuris yra už 300 km į šiaurės vakarus nuo Madrido. Pardavęs savo turtą, jis iškeliavo kaip piligrimas į Jeruzalę, kur užsitarnavo patriarcho Juvenalio palankumą ir buvo paskirtas Šventojo Kapo bažnyčios zakristijonu. Grįždamas atgal į Europą apie 440 metus, Toribijus parsinešė keletą relikvijų, tarp jų – Lignum Crucis (lot. „kryžiaus medis“), gabalą kryžiaus, ant kurio mirė Jėzus. Manoma, kad tai buvusi patriarcho Juvenalio dovana už ištikimą tarnystę. Pakeliui į namus Toribijus aplankė Romą, kur popiežius Leonas I jį įšventino arkidiakonu. Galiausiai 444 metais, jau grįžęs į gimtąją Astorgą, jis buvo pašventintas Astorgos vyskupu.
1967 metais popiežius Paulius VI išplėtė 1512-aisiais Julijono II duotos privilegijos galiojimą: dabar Atleidimo durys yra atviros ne tik 7 dienas po balandžio 16-osios sekmadienio, bet per visus jubiliejinius metus. Šventojo Toribijaus metai buvo ir 2023-ieji.
Dabar šiek tiek iš Julijos dienoraščio. Pradžiai iš paskutinio etapo iki šv. Toribijaus vienuolyno.
Labai sunkūs buvo šie paskutiniai 3 km. Įkalnė nestati, o atrodė, kad stačiai reikia lipti. Ir kuprinė atrodė, kad sveria ne mažiau kaip 100 kg. Bet įveikiau.
„Šv.Toribijaus vienuolynas yra sunkiai prieinamoje vietoje tarp kalnų. Gal dėl to ir musulmonai nepriėjo iki čia, kai musulmonizavo šalį. Čia visada gyveno katalikai. Labai gražiai viską aprašo Jūratė Micevičiūtė savo knygoje „Keturi keliai prie gyvybės medžio“.
Šios dienos mintis ir emocijas pasilieku sau. Jų buvo.
Nelaimė – albergas prie vienuolyno šiandien nedirba. Laimė – mane vis tiek priėmė. 10 eurų.
Tai tiek iš Camino Lebaniego Castellano.
Ryt verčiu kitą puslapį.“
O kitą dieną (keturioliktą kelionės dieną) prasidėjo Camino Vadiniense.
„Pradėjau kitą Kelią. Tiksliau tęsiasi tas pats, tik po vienuolyno, jo pavadinimas jau kitas.
Taigi, išėjau. Nuo čia turiu ir navigaciją. Buen Camino programėlė. Užlipau ant kalniuko, einu pagal ženklą, pasitikrinu navigacijoj – aš nutolus nuo Kelio. Grįžau, kol atsidūriau ant geltonos juostos (tai mano kelias). Priėjau vieną koplytėlę, iš ten keliukas beveik nematomas. Bet pagal navigaciją aš kely. Lipu stačiai žemyn. Ir pagaliau – gyvenime pirmas kartas. Paskutinius 20 m čiuožiau užpakaliu, batų kulnais vis atsiremdama į akmenis ar šaknis. Čiuožiu ir juokas ima. Pričiuožiu – o ten šlaitas. Sėdėjau gal valandą ir galvojau, kaip čia protingiau padarius. Pirmiausia nuleidau kuprinę. Paskiau pati. O ten tvora. Užrakinta. Pro šalį ėjo žmonės ir man padėjo perlipti per mūrą. Vėliau paskui mane ejo kitas piligrimas. Jis dideliais žingsniais ėjo. Nulipo. Per tvorą perlipo. Ir nuėjo.
Dar vienas įdomus dalykas. Jau antroj dienos pusėj sustojau bare atsigerti Coca-Colos . Prieš mane didelis kalnas. Man besėdint praėjo du alpinistai, su šalmais, įranga. Ir pradėjo lipti į kalną. Prisijungė dar du. Buvo labai įdomu stebėti, kaip jie užlipo iki pat viršaus.
Trečias šios dienos dalykas. Camino Vadiniense Keliui yra dvi navigacijos programėlės. Buen Camino ir Mapy.cz. Tik į dienos pabaigą pastebėjau, kad jos veda skirtingais takais. Pastebėjau, kai pamačiau, kad mano kely nėra mano nusimatytos nakvynės vietos. Todėl naudojau trečią navigacijos programą, kad pereičiau į Mapy.
Bet viskas gerai baigėsi. Vien tik geros emocijos, net sėdint ant šlaito.“
Keturiolika dienų Camino Vadiniense Kelyje. Toliau dar kelios dienos Camino France kelyje. Ir paskutinis įrašas Julijos kelionės dienoraštyje:
„Trisdešimt antroji, ir tuo pačiu paskutinioji ėjimo diena.
Išėjau jau šviesėjant, dar kavinukėj išgėriau kavos con leche su tostades. Ėjau, ir nesvarbu kiek šią dieną nueisiu ir kur nueisiu. Nesvarbu, kad nespėjus praeiti pro vieną gyvenvietę, prasideda kita. Nesvarbu, kad debesuota. Nesvarbu, kad lis ar nelis. Einu. Toks laikas, kai dar neatsibodo, bet jau ir nėra liūdesio dėl pabaigos.
Pasimojuoju su jau matytais piligrimais, pasimojuoju su naujai susitiktais piligrimais.
Atėjus į albergą užsirezervavau rytdienai kambariuką Madride. Susiradau, kur ryte stoja autobusas.
Lauke pradėjo lynoti. Vėl prisiminiau, kad tai džiaugsmingos atsisveikinimo ašaros.
Šį kartą Camino neprižadu sugrįžti, nors mintyse dėliojasi maršrutai kitiems metams. Bet niekam nieko nežadu, tuo pačiu ir Camino.“
Bet Kelias tęsiasi. Netikiu, kad 2024 metais Julija neišeis į 8 savo piligriminę kelionę.
Vytautas Kaziela
