Aktualijos

Knyga „Ignalinos pasakos“ – ne tik vaikams, ne tik ignaliniečiams

Rasa MILERYTĖ. Skaitančiųjų pasaulyje – maloni naujiena: neseniai išleista knyga „Ignalinos pasakos“. Knygoje publikuojama dešimt autorinių pasakų apie Atgimimo ir Smėlio gatves, Ilgio bei Šiekščio ežerus, Vilkakalnį, Palūšę ir Lūšius, Gavį ir Gavaitį, kitus įdomius Ignalinos objektus bei vietoves. Knygą išleido VšĮ „Meno bangos“, o jos sumanytojai – „Meno bangų“ įkūrėjai ir kūrybinio vyksmo Ignalinoje judintojai Gintarė Adomaitytė ir Marius Kraptavičius. Rašytoja G. Adomaitytė pasakoja, kad ši knyga atveria pasakos žanro ir Ignalinos gelmes, ir džiaugiasi, kad iki metų pabaigos „Ignalinos pasakos“ bus išleistos garsiniu pavidalu ir Brailio raštu.
Iš ilgesio pasakoms
Kūrybinėmis rezidencijomis Ignalinoje garsėjančios „Meno bangos“ 2021-ųjų rudenį žinomus vaikų literatūros kūrėjus sukvietė į rezidenciją „Ignalinos pasakos“. Savaitę aštuoni rašytojai gyveno „Saulėtekio“ sodyboje ir rašė pasakas apie įdomiausias bei paslaptingiausias Ignalinos vietas. Knygoje publikuojamos Gintarės Adomaitytės, Ilonos Ežerinytės, Onos Jautakės, Rasos Milerytės, Daivos Molytės-Lukauskienės, Dainos Opolskaitės, Dariaus Rekio ir Virgio Šidlausko rašytos pasakos.
Rašytoja G. Adomaitytė, viena iš knygos iniciatorių, sako, kad kūrybinę rezidenciją rašytojams, rašantiems vaikams ir paaugliams, surengė, nes ilgėjosi bendraminčių, taip pat – ir pasakų. „Senokai jų nerašiau, man pačiai reikėjo impulso. Matyt, „kalta“ Ignalinos žemė – ji tikrai pasakiška, dosni kiekvienai kuriančiai asmenybei“, – šypsosi pašnekovė.
Kalbėdama apie pasakos žanrą, G. Adomaitytė pasakoja ir apie savo prosenelį – knygnešį, aušrininką Augustiną Baranauską (1861–1923), kuris manė, kad liaudies pasakas būtina užrašyti ir išsaugoti, bet trims savo dukroms tų senųjų pasakų nesekė – juk tos pasakos žiaurios, baisios.
„Prosenelis – XIX amžiuje gimęs ir brendęs žmogus, o jo požiūris atitinka XXI amžiaus jautrių tėvų ir mamų nuostatas. Taigi ir „Ignalinos pasakos“ nėra taip jau arti liaudies kūrybos, nors jos nevengė, neatstūmė. „Ignalinos pasakos“ – rašytojų įspūdžiai, patirti Ignalinos krašte“, – sako G. Adomaitytė.
Gyventi galima įdomiau
Rašytoja svarsto, kad šiandienos žmogui, galinčiam rinktis iš gausybės knygų, iš galybės žanrų, pasaka vis dar yra svarbi. „Nustebau sužinojusi, kad yra kuo rimčiausių finansininkų, kolekcionuojančių šiais laikais išleistų pasakų knygas. Kartais tampu tų kolekcininkų draugų konsultante, man jų prašymai svarbūs, reikšmingi. Ko realiausio pasaulio atstovai teiraujasi: gal kas nauja pasirodė, kuo galima praturtinti bičiulio kolekciją, ką dovanoti?“ – pasakoja rašytoja.
Visgi ji sako nesistebinti, kad nuo skaičių veržiamasi į kitokį pasaulį: „Šiandienos žmogus turi begalę pasirinkimų. Neabejoju, kad toje begalybėje pasakoms skirta vieta tebėra, ji išliks. Utopijas keičia distopijos, mokslinę fantastiką – maginė, kitaip tariant, fantasy. Mainosi ir literatūrinių pasakų drabužiai. Bet pasakų širdis plaka vis tuo pačiu ritmu: gyventi galima įdomiau. O man šis žanras ypatingas tuo, kad primena mamos balsą, jos sektą pasaką apie Mėlyną rožę. Spėju, kad tai – vokiečių romantikų interpretacija, jautriai persakyta mamos.“
Praskleidus puslapius
Pašnekovė džiaugiasi, kad knyga apie Ignaliną gali būti įdomi ir kitų vietovių gyventojams. Pasak jos, žmonėms, niekada nesilankiusiems Ignalinoje, perskaičius šią knygą noras ją aplankyti tik stiprės: „Svarbu minėti, kad mūsų knyga telpa į kuprinę, yra mažasvorė, bet gelminga. Ją sklaidydami, naujieji atvykėliai galės keliauti paežerių takais – nuo Šiekščio iki Lūšio. Tai ne toks jau ilgas, nesudėtingas, bet įdomus kelias.“
Rašytoja mielai sutinka pabūti gide po „Ignalinos pasakų“ puslapius ir pasakoja, ką knygoje rasime: „V. Šidlauskas ilgokai klajojo Šiekščio ežero krantais, kol pagaliau sutiko velniukus. D. Rekis neprivalėjo eiti toli – bilduką rado „Saulėtekio“ sodyboje. Gili, prasminga yra D. Opolskaitės pasakiška novelė apie Vilkakalnį ir žmogaus susiliejimą su gamta, virsmą vilku. O. Jautakė atskleidė Palūšės ir lūšies savastį.
D. Molytė-Lukauskienė įsiklausė į projekto savanorės Laimos Banienės pasakojimus: taip gimė pasaka apie Meironis. Kitą pasaką – apie paukščių gyvenimą – Daiva sumanė truputėlį anksčiau, nei aplankė Ignalinos rajone esantį Paukščių kaimą. Ten jos sumanymas tik stiprėjo. Svarbu minėti, kad būtent Daiva ir įvaizdino mūsų visų pasakas – ji vienintelė rezidencijos dailininkė.
I. Ežerinytė kitaip nei daugelis keleivių pamatė ir traukinių stotį, ir geležinkelius, ir šalia jų gyvenančius žmones. R. Milerytė atspėjo ignalinskų žmonių tarmės ypatumus, jų tykų, uždarą, net slaptą gyvenimo būdą. Man teko du ežerai, besibarantys ir besitaikantys broliai – Gavys bei Gavaitis. O dar – pamilta Smėlio gatvė, kuria dažnai žingsniuoju, Ilgio ežeras, jo laumė Smiltė.“
Knygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Ignalinos r. savivaldybė. Knyga bus pristatoma skaitytojams daugelyje Lietuvos miestų, tarp jų (rugsėjo mėnesį) ir Utenoje.