Indrė Radžiukynienė
Spalio 15 d. Utenoje įvyko paskutinis patirtinis iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomo turo per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ susitikimas.
„Šiandien sukanka lygiai mėnuo nuo pirmojo turo „Stiprybė tavyje“ susitikimo Alytuje. Daugybė klausimų tada kilo mano galvoje ir širdyje. Po kiekvieno renginio atrasdavau vis kažką naujo, įspūdingo, įkvepiančio. Po pirmojo susitikimo buvo aišku – mes teisingam kelyje. Po antrojo – atėjo suvokimas, kad mes rengiame šiuos susitikimus ir sau. Tiek lektoriai, tiek aš pati labai augome ir tobulėjome turo metu. Dabar jaučiuosi gana įdomiai, nes suprantu, kad mano sukurtas raktažodis atveria duris į naują pradžią – tikros draugystės, kitokio gyvenimo, supratimo žmogaus, esančio greta. Nes tai, kas vyksta šešerius metus bendruomenėje „Draugystė veža“, yra viena, tačiau tai, kas vyksta žmonių širdyse, ir tai, ką aš perskaitau jų akyse šių renginių metu, man sako, kad tai tėra labai menka didelio didelio reikalo pradžia. Labai norėčiau, kad tai išaugtų į paprastą, tikrą gyvenimą visiškai nevertinant žmogaus pagal tai, kokios jo akys, kūnas, kaip tas žmogus reaguoja į vieną ar kitą dalyką. Mes tapome ledlaužiu didelio pokyčio, kuris ateina savaime. Ir ne tik mes. Šiandien galėčiau pasakoti apie daugybę „sniego gniūžčių“ kitose bendruomenėse, kuriose buvome. Nebus nulipdytas tik vienas senis besmegenis, bus pastatytos didelės sniego pilys. Dar supratau, kad šiuose renginiuose žmones labiausiai žavėjo ne tai, ką mes kalbam, o tai, kaip mes kalbam, taip pat atvirumas ir nuoširdumas. Turiu tokią bėdą – pirma pasakau, po to pagalvoju. Tos emocijos pagauta pažadėjau Redutei, o vėliau ir Olivijai surasti jų mamas. Aš net nežinau, kaip įstatymiškai tai galima padaryti, ir apskritai kaip tai padaryti, bet tikrai tai padarysiu. Pranašu savam kieme būti nėra lengva. Mes mokame žavėtis stipriais žmonėmis iš „užjūrio“, tačiau retai matome šalia esantį kaip galimą įkvėpėją, gyvenimo mokytoją ar tiesiog žmogų – tokį patį kaip ir mes.
Tęsinį skaitykite 2020 10 28 „Utenyje“
