Vytautas Kazela
Rudeniška spalio aštuonioliktosios sekmadienio popietė. Dangus tai stipriai pajuosta, tai vėl nušvinta. Važiuoju į Kirdeikių laisvalaikio salėje vyksiantį kunigo ir poeto Silvestro Gimžausko 175-ųjų gimimo metinių minėjimą. Paprašė paskaityti eilių. Turiu tokią prabangą važiuoti ten, kur noriu ir kur man patinka. Bet niekada neatsisakau, jei kviečia susitikti su kaimo žmonėmis. Ir nesvarbu, kiek į susitikimą žmonių ateis – ar trys, ar trisdešimt. Man visada skaudėjo, kai buvo uždarinėjami darželiai, kaimo mokyklos, o paskui ir kultūros namai. Juk būtent kaimas išsaugojo lietuvybės šaknis, kalbą, papročius ir tradicijas.
Važiuodamas galvoju, kiek čia žmonių ateis per tokį orą, ir nustembu išvydęs pilnutėlę salę su kunigu ir seniūnu pirmose eilėse. Laukiame važiavusio iš Vilniaus ir kažkur prie Kirdeikių pasiklydusio bardo Gedimino Storpirščio. Laukimas nėra ilgas, nes galime apžiūrėti Valstybinės ir Nacionalinės kultūros premijos laureato dailininko Algirdo Petrulio parodą.
Tapytojas gimė 1915-aisiais, o mirė 2010 metais Vilniuje. Dailininko kūrybos stilistika bei meno samprata susiformavo domintis prancūzų moderniąja daile. Meno mylėtojai A. Petrulį vadina „lietuviškuoju Sezanu“. A. Petrulio jaunystės vasaros prabėgo prie Kirdeikių ežerų. Anksti mirus mamai Salomėjai Breivytei-Petrulienei, jį globojo mamos brolis kunigas Juozas Breiva. Nuo 1925 iki 1939 metų A. Petrulis buvo dažnas svečias savo dėdės namuose Kirdeikiuose.
Tęsinį skaitykite 2020 10 28 „Utenyje“
