Balandžio 14 d. Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje pristatyta Karolio Klimo knyga „Mokytojas“. Šioje knygoje K. Klimas pasakoja apie jauną, maištingos dvasios žmogų, kurį gyvenimo prasmės paieškos atveda į vieną iš Vilniaus gimnazijų. Matydamas, kad pasenusi švietimo sistema nepajėgi suteikti mokiniams reikiamo išsilavinimo, jaunatviško maksimalizmo kupinas mokytojas pats imasi iniciatyvos.
„Mokytojas“ – tai tikra istorija apie dvejus mokytojavimo metus. Tai ne tik pedagogo, bet ir savęs ieškančio žmogaus pasakojimas. Knygos autorius ilgą laiką dirbo reklamos ir komunikacijos srityse, bet pajuto, kad toks darbas nesuteikia prasmės pojūčio. Šitaip jis atsidūrė mokykloje. Nors čia jautė nuolatinę įtampą, o atlyginimas neatspindėjo darbo krūvio ir įdedamų pastangų, galiausiai pavyko įveikti egzistencinę krizę.
Pirmieji dvyliktokai lietuvių kalbos egzaminą išlaikė geriausiai gimnazijoje, o svarbiausia – pamėgo skaityti knygas. Išsisprendė net ilgus metus jauną vyrą persekiojusios asmeninių santykių problemos – naują pažintį su mergina greit vainikavo sužadėtuvės.
Knyga „Mokytojas“, atskleidžianti šiuolaikinės mokyklos padėtį ir švietimo sistemos būklę, parodo ir tai, kiek daug mūsų ateities kartoms ir visuomenės labui gali nuveikti asmenybė, vedama idealizmo. Taip pat ji atskleidžia, kaip greitai šiandieninė mokykla gali išsunkti net ir idealų siekiantį žmogų.
Pagrindinio veikėjo nuostatos dažniausiai kyla iš tvirto asmenybės pagrindo ir netgi principinio užsispyrimo. „Nesiruošiau sėdėti sudėjęs rankas ir žiūrėti, kaip mūsų visuomenėje auga ištisos analfabetų kartos. Po galais, juk reikia kam nors imtis veiksmų!“ – rašoma knygoje.
Knygoje, tokiai idealistinei mokytojo figūrai susidūrus su realia švietimo sistemos būkle, atsiveria mokyklos realybė. Vertybiškai stiprus, laisvos dvasios, drąsus idealistas įmetamas į mokyklos sistemą ir per šią perspektyvą knygoje ryškėja problemos. Vienas stereotipų, kuris šioje knygoje paneigiamas, yra tas, kad kiekvienas mokytojas privalo turėti kažkokį mistinį pašaukimą.
„Mokytojas“ atvirai parodo švietimo sistemos krizę, kuri kyla iš politinės valios stokos, bandant glaistyti nuvertėjančias pedagogikos studijas stipendijomis, griežtai reglamentuojama mokytojų darbo tvarka, privalomais, bet ne itin daug vertės turinčiais periodiniais mokinių testavimais.
„Vartotojiškoje visuomenėje reikia mokėti atsirinkti, kas iš tiesų ugdo ir skatina asmenybės evoliuciją, o kas sugrąžina vienu žingsneliu atgal. Deja, daugybė jaunų žmonių nuseka paskui sėkmės formules, kurių gausu populiariosios psichologijos knygų lentynose. Mačiau vienintelę išeitį iš tokios apgailėtinos padėties – duoti savo mokiniams vertės matavimo įrankius. Degiau stipriu noru juos išmokyti, kaip tarp šiukšlių ieškoti aukso grynuolių“, – sako mokytojas.
Knyga papildyta paties autoriaus sudarytu privalomu neprivalomų knygų sąrašu.
„Utenio“ inf.
