Vytautas KAZELA. „Utenio“ anketos klausimus atsako vyžuoniškis literatas, dabar gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, Svajūnas Dačkevičius.
Turbūt mažai atsirastų prieštaraujančių tam faktui, kad žmones iš jaukių provincijos miestų ir miestelių į didmiesčius pašaukia naujų galimybių horizontai. Kas konkrečiai jus paskatino išvažiuoti iš Utenos? Kaip prisijaukinote naujas erdves ir susidorojote su iššūkiais, kurie turbūt neišvengiami, palikus tėvų namus?
Iš Utenos į Kauną aš išvykau grįžęs iš sovietinės armijos 1989 metais. Kaune gyveno nemažai mano giminių iš tėvo pusės. Apsistojau pas savo tetą Aleksote. Ten įsidarbinau dažytoju. Nebuvau labai išlepintas vaikystėje. Tėvų buvau tinkamai auklėjamas, mokėjau pats daug ką pasidaryti. Todėl nebuvo didesnių sunkumų pradėti savarankišką gyvenimą.
Tai, kuo dabar esate, – likimo dovana, atsitiktinumas ar nuoseklus ėjimas į tikslą? Papasakokite daugiau apie save.
Šiuo atveju, jeigu būtų kalbama apie mano kūrybą, aš drąsiai galėčiau pasakyti, kad tai likimo dovana, duotybė kurti. O kalbant apie mano profesiją, esu nemažai dirbęs įvairių darbų, bet mėgstamiausias ir pagrindinis darbas – turistinio autobuso vairavimas. Tai lyg suderinamumas – man, patrakusiam keliautojui, tai galimybė susipažinti su naujomis vietovėmis, kitų šalių kultūra, papročiais, šnekamosios anglų kalbos lavinimas. Gyvenimas pasisuko taip, kad beveik prieš dvidešimt metų turėjau išvykti iš Lietuvos, bet visada gyvena troškimas grįžti atgal į savo Aukštaitiją.
Gyvenimas – savotiška mozaika, įvairiaspalvė dėlionė. Kokios detalės dar trūksta (ieškote), kad vaizdas būtų toks, kokio norite? Ką dar norėtumėte įrašyti į savo Gyvenimo knygą?
Savo gyvenime dar norėčiau išleisti keletą poezijos knygučių. Eiles, kurios pasiektų žmonių širdis.
Yra toks sparnuotas posakis: „Žinau, kad nieko nežinau“. Ar galėtumėte jį pritaikyti sau? Kokie jums pačiam dar neatrasti dalykai žadina smalsumą?
Su posakiu „žinau, kad nieko nežinau“ visiškai sutinku. Nes gyvenimo pažinimas – tai nesibaigiantis procesas. Mes niekada nieko nesužinosime šimtu procentų. Tai yra gyvenimas.
Iš esmės, ko gero, visa pasaulio civilizacija grįsta jėga, agresija, kova. Šiandien į politinę areną vis drąsiau žengia moterys. Ar pasaulis, vadovaujant moterims, galėtų tapti saugesnis, gražesnis, ar tai tik iliuzija, kuria norėtųsi tikėti? Ką apie tai manote?
Kalbant apie lyderiavimą, manyčiau, lytis nėra svarbiausia. Juk didžiausias dėmesys turi būti kreipiamas į žinias, gebėjimus bei kompetenciją. Manau, kiekvienas lyderis turi turėti tokias asmenines savybes kaip nuoširdumą, teisingumą, inteligentiškumą, pažiūrų platumą, patikimumą, bendradarbiavimo poreikį. Todėl galvoju, kad moterys, turinčios šias ir dar daug teigiamų savybių, gali vadovauti tiek politikoje, tiek visuomeniniame gyvenime.
Ar šiandien jumis didžiuojasi jūsų tėvai? Ar tos moralinės nuostatos, su kuriomis išėjote iš tėvų namų, pasiteisino gyvenime?
Tos moralinės nuostatos, kurias įskiepijo man tėvai, padėjo visų pirma išlikti žmogumi, atskirti gėrį nuo blogio, išugdė pareigingumą. Ir, manau, šiandien jie tikrai manimi didžiuojasi.
Jeigu dabar galėtumėte paskambinti sau, tuometiniam paaugliui iš provincijos miesto, ką pasakytumėte?
Jeigu dabar paskambinčiau sau pačiam į paauglystę, nemanau, ar kas pasikeistų. Tai buvo mano gyvenimo dalis, kurios neįmanoma ištrinti.
Grįžęs į gimtinę, ką pirmiausia aplankote? Ar dar yra tėvų namai – jaukumo ir vaikiškų prisiminimų uostas?
Tik grįžęs į gimtinę, žinoma, pirmiausia skubu apkabinti savo tėvus, kurie visada labai laukia. Ten randu ramybę ir jaukumą. Svečiuojantis tėvų namuose prabėga daug vaikystės prisiminimų, visados perverčiu nuotraukų albumus, kurie sugrąžina į pačius nuostabiausius laikus.
Gimtinė. Kas lieka čia ir ko negalima su savimi niekur išsivežti?
Gimtinėje visada lieka dalelė mano minčių ir meilės. Juk žmogus be savo Gimtinės, kaip paukštis be lizdo. Kad ir kur mes bebūtume, kokiame pasaulio krašte, ji visada yra ir bus mūsų vilties žiburėlis.