Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Istorinė dovana Utenos krašto žmonėms

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Rankoje laikau ką tik šviežiai publikuotą knygą „Utenos rajono maldos namai“. Pavadinimas informatyvus. Nereikia teirautis, apie ką čia rašoma. Tad beliko nukreipti akis į autorę. Ji – Genovaitė Šnurova. Aš – ne uteniškė, todėl tik po papildomų paieškų internete sukaupiau minimumą informacijos apie ją. Pirmiausia tarp uteniškių ji išgarsėjusi kaip originaliai, žinoma, ir įdomiai mintis dėstanti ilgametė (per tris dešimtis metų) „Utenio“ žurnalistė. Tačiau tai dar nenulemia gerb. G. Šnurovos populiarumo, nors liaudies patarlė ir byloja, kad „savam krašte pranašu nebūsi“. Pasirodo, šįkart liaudies išmintis turi nusileisti gyvenimo realybei, kurioje pirmiausia išskyriau mintį: „Dvylika knygų išleidusios Kuktiškių krašto garbės pilietės tekstai ne vieno skaitytojo širdyje atrado vietą.“ Tiesa, šiandien jau reikia keisti skaičius – ne dvylika, o trylika knygų.
Kitoje interneto vietoje radau įdomų biografinį faktą: „Pašnekovė patvirtino, kad iš Kuktiškių miestelio apylinkių kilo visa jos šeima – tėvai, seneliai bei proseneliai.“ Štai kodėl tokie G. Šnurovos knygų pavadinimai: monografija „Kuktiškės“ (1997 m.), „Utenos seniūnija. Biliakiemis, Pačkėnai. Vaikutėnai“ (2005 m.), „Utena. Plėtra ir valdymas 1918–2008“ (knyga apie Utenos miesto istoriją, žydų gyvenimą, burmistrus ir jų gyvenimo istorijas, vėlesnius Utenos rajono vadovus ir merus). Tai ir Utenos miesto 750 metų jubiliejui pažymėti sudarytas fotografijų albumas „Utena – mūsų miestas“, kuriame nuotraukomis papasakota Utenos miesto šimto metų istorija. Kraštotyrine medžiaga grįsta ir knyga „Visiškai atvirai“, pasakojanti apie Utenos seniūnijoje gyvenusias iškilias asmenybes, išskirtinius žmones, kaip ir įdomaus pavadinimo („Gyvenimo nepasiskolinsi“; 2021 m.) novelių knyga, į kurią nugulė 61 pasakojimas iš realių žmonių gyvenimo ir kt.
Pagaliau „taškus ant i“ sudeda (nepalieka neaiškumų, patikslina, akcentuoja) toksai svarus sakinys: „Kuktiškių krašto garbės pilietė, Utenos rajono meno ir kultūros premijos už kūrybinę, reikšmingą kraštotyrinę ir leidybinę veiklą, puoselėjant Utenos rajono istoriją, laureatė“ <https://www.kulturautenoje.lt>.
Ir nebelieka jokios nuostabos, kodėl ne Lietuvos didmiesčio, o seniūnijos ir seniūnaitijos centro gyventoja G. Šnurova ėmėsi sisteminti Vikipedijoje, knygose, laikraščių publikacijose, rankraščių archyvuose išsisklaidžiusius faktus apie Utenos krašto bažnyčias, cerkves, koplyčias…
Remiantis knygos „Utenos rajono maldos namai“ anotacija, knygoje pateikiama trumpa visų Utenos rajone esančių bažnyčių (15 bažnyčių, Stalnioniškio Švč. Dievo Motinos Užtarėjos maldos namų ir Utenos baptistų bažnyčios), cerkvių (3 cerkvių ir 1 sentikių bei 1 stačiatikių cerkvės) ir keturių koplyčių istorija nuo jų pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose iki šių dienų.
Tai nepaprastai vertingas leidinys bent keliais aspektais. Pirma, tikrai nedaug turime sakraliniam Lietuvos kultūros paveldui skirtų leidinių. Kažin ar prireiktų jiems suskaičiuoti vienos rankos pirštų? Vadinasi, G. Šnurovos knyga „Utenos rajono maldos namai“ šią spragą net respublikiniu mastu bent kiek sumažina.
Antra, knygoje pristatytieji objektai ne sužvejoti visos Lietuvos vandenyse, bet apima tik vieno rajono teritoriją. Tai – nepaprasta dovana kraštiečiams, koncentruojanti dėmesį į „savo kiemą“, kur ir prasideda kiekvieno mūsų meilės Tėvynei formavimosi procesas. Sakralinį kultūros paveldą sudaro per kelias kartas perimtos etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu svarbios krašto kultūros vertybės. Kada tos vertybės sudėliojamos vienoje „ekspozicijos salėje“ (knygoje), abejingų nebelieka: norisi apie jas dar daugiau sužinoti, norisi tuo pasididžiuoti prieš kitus, norisi prisidėti prie jų apsaugos ir t. t.
Trečia. Išsakydama savo mintis knygos skyrelyje „Vietoje pratarmės“, autorė rašo: „Kai ėmiausi šio darbo, maniau, jog nebus labai sunku surinkti medžiagą šiai knygai. Juk yra išleista tiek daug įvairių leidinių apie stambesnes Utenos rajono vietoves, monografijų, lankstinukų. Pradėjus visa tai nagrinėti, pasirodė, kad ta informacijos gausa ne padėjo, o atvirkščiai – trukdė darbui. Svarbiausia, radau labai daug datų neatitikimų (vienur nurodoma vienokia to paties įvykio data, kitur – kitokia), skirtingai užrašytų pavardžių ir kitokių įvairaus pobūdžio klaidelių.“ Klaidos taisytos konsultuojantis su žinomais šalies istorikais ir kitais reikalingais specialistais. Taigi, istorikų akimis žiūrint, visi tokie faktų / datų tikslinimai bei atkūrimai leidinį padaro dar svoringesnį istoriniu ir moksliniu aspektu.
Ketvirta, malonu tai, kad knygos autorė neapsiribojo tik rajono bažnyčių pristatymu skaitytojams. Autorei rūpėjo pateikti ir žinių apie nedidelius religinės paskirties pastatėlius – koplyčias. Žodis „koplyčia“ yra kilęs iš vardo patalpos (lot. cappa), kur buvo saugomas šv. Martyno, t. y. Romos katalikų bažnyčios popiežiaus Oddo di Colonna (pareigas ėjo nuo 1417 m. lapkričio 11 d. iki mirties) apsiaustas.
Penkta. Manau, kad Utenos rajono gyventojams pasididžiavimą, o svečiams – smalsumą turėtų žadinti sentikių ir stačiatikių maldos namų – cerkvių aprašymai ir nuotraukos. Galbūt iš istorijos prisimename, kad pirmieji Rusijos sentikiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apsigyveno antroje XVII a. pusėje. Pirmoji sentikių cerkvė šiuolaikinės Lietuvos teritorijoje pastatyta 1710 metais Girelės kaime (dabar Rokiškio rajonas). Laikui bėgant Lietuvos teritorijoje susiformavo ir kitos Lietuvos sentikių bažnyčios bendruomenės. Lietuvos valstybė pripažįsta Lietuvos sentikių bažnyčią kaip tradicinę religinę bendruomenę. Galbūt žinome, kad stačiatikybė yra viena iš devynių tradicinių, nuo seno Lietuvoje gyvuojančių religijų. Stačiatikybė – krikščionių ortodoksų Bažnyčios mokymo visuma, antra pasaulyje ir Lietuvoje pagal tikinčiųjų skaičių krikščionybės kryptis.
Nuo Rusų Stačiatikių Bažnyčios (Maskvos patriarchato) sentikiai skiriasi ne tiek dogmatika, kiek liturgija ir apeigomis, bažnytine struktūra bei savitu kai kurių Biblijos elementų aiškinimu. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, pripažįsta tik senąsias ikonas, pamaldų knygas ir apeigas, aštuongalį kryžių, neturi dvasininkų. Pamaldas veda ir religines apeigas atlieka iš jų pačių išsirinkti parapijiečiai arba dvasios tėvai. Sentikių požiūriu, jų Bažnyčia iki XVII a. vidurio išlaikė visas Stačiatikių Bažnyčios tikėjimo tiesas ir apeigas.
Be abejo, knygos autorei rūpėjo akcentuoti, kad religija, kaip reiškinys, yra neatsiejamai susijusi su žmogaus individualiu, socialiniu ir kultūriniu gyvenimu.
Nors knygoje aprašytasis materialusis sentikių ir stačiatikių paveldas svarbus bendruomenės ar grupės tapatybės ir tęstinumo požiūriu, nes akcentuoja kultūrų įvairovę, tačiau žinių apie jas, jų istoriją, liaudies žodžiais tariant, su žiburiu tenka ieškoti. Šykščiai mažai turime jų išsaugoję ir (ar) paviešinę, kad būtų prieinamos eiliniam žmogui, panorusiam praplėsti savo akiratį. Apie šią problemą pati autorė sako: „Laimei, padėjo sentikių maldos namais besidomintis ir apie juos seniai medžiagą renkantis Andrejus Zelevas, kilęs iš Vyžuonų seniūnijos Stalnioniškio kaimo, o šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje. Esu labai dėkinga jam už galimybę pasinaudoti jo surinktais duomenimis.“
Atskirą dėmesį būtina skirti knygos skyriui „Utenos baptistų bažnyčia“. Jame rašoma: „Utenos baptistų bažnyčios užuomazga buvo grupelė tikinčiųjų, kurią sudarė 8 įvairaus amžiaus žmonės. 1999 m. pavasarį atvyko amerikiečių misionierių, taip pat misionierius iš Kauno. Pirmieji susirinkimai vyko bute. Biblijos tiesų mokė pastorius ir misionierius iš Kauno Gediminas Kapustavičius, o jam talkino misionierius iš Amerikos Brajanas Džonsonas, Natanas Leutoldas. 1999 m. rugsėjo 12 d. įvyko pirmasis oficialus susirinkimas „Tornado“ klube. Iki 2001 m. birželio 20 d. pasikrikštijo 22 žmonės. Tuo metu bažnyčios bendruomenės nariai susitikdavo patalpose Aušros gatvėje.“
Ne vienam skaitytojui gali pasirodyti, kad vardas „baptistai“ yra neįprastas ir naujas Lietuvoje, tačiau iš tikrųjų jis nėra naujas nei pasaulyje, nei Lietuvoje. Nuo Jėzaus laikų iki šių dienų kiekvienoje kartoje buvo bažnyčių, kurios paprastai, tačiau nuoširdžiai tikėjo į Jėzų Kristų. Žodis „baptistas“ pirmiausia pastebimas Evangelijoje pagal Matą, kur minimas Jonas Krikštytojas, skelbęs atgailą ir kvietęs žmones tikėti ateinančiu Jėzumi. Tie, kurie patikėjo Jono skelbiama žinia ir atgailavo, buvo krikštijami Jordano upėje visiškai panardinant po vandeniu. Taigi, baptistai – krikščioniška tikinčiųjų grupė, kurios pavadinimas kilo nuo graikiško veiksmažodžio „krikštyti, panardinti, padaryti švarių“. Savo pavadinimą jie gavo dėl to, kad pripažįsta tik tikinčiųjų, ir tuo pat metu suaugusiųjų, krikštą. Paprastai žmonės tik tiek ir težino, kad baptistai krikštija suaugusius. Lietuvoje pirmoji baptistų bendruomenė įkurta 1841 m. Klaipėdoje, vėliau Kaune (1876 m.), Mažeikiuose, Šilutėje, Rokiškyje ir kitur. 1940 m. sovietų valdžios uždrausta.
Dėmesį patraukia informacijos apie maldos namus pateikimas knygoje tam tikra tvarka: bažnyčios – koplyčios – cerkvės. Kiekviename rate iš tų trijų paminėtųjų konkretūs pavadinimai išdėlioti abėcėlės tvarka. Šiuo požiūriu knyga paranki dalykinės informacijos ieškotojui – viskas žaibiškai surandama, jei tik moki lietuvių kalbos abėcėlę.
Neabejodama tvirtinu, kad G. Šnurovos knyga „Utenos rajono maldos namai“ orientuota tikrai ne istorikams, architektams ar kitos srities mokslininkams. Kodėl taip sakau? Pirma, informacija apie maldos namus pateikiama glaustai, neplėtojant atskirų faktų. Pristatomos tarsi enciklopedinės žinios. Toks dalykinių, o ne grožinių tekstų pristatymo būdas nevargina eilinio skaitytojo, nes jam nerūpi moksliniai niuansai. Antra, sklandūs tekstų sakiniai, autorės nulipdyti iš lietuvių kalbos žodžių, nesiekinat pasipuikavimo tarptautiniais terminais.
Tik dėl vieno dalyko – privalumas ar knygos trūkumas – nesu tikra. Bažnyčia, kaip nekilnojamas objektas, priklauso architektūros paveldui. Tačiau paveldui priskiriamas ne vien pastatas. Kultūros paveldu gali būti įteisinti ir įvairūs dailės pobūdžio bei sakraliniai objektai. Beveik kiekviename istoriniame pastate yra išlikę ir nemažai senųjų laikų inventoriaus, pavyzdžiui, altorių, liturginių indų, aukso, sidabro dirbinių, knygų. Atrodo, Utenos rajone iš viso registruota 40 sakralinių objektų, kaip antai: Užpalių Švč. Trejybės bažnyčios varpinė, šventųjų paveikslai, kryžiai, skulptūros, altoriai, koplytėlės ir 17 dailės pobūdžio objektų – koplytstulpiai, stogastulpiai ir kt. Tai gali būti liaudies meno kūriniai: komuninė monstrancija, taurės-kielikai, arnotai, šventųjų medinės skulptūros, paveikslai. Kodėl ne vienam skaitytojui kyla abejonių?
Viena vertus, kiekvienas kultūros paveldo elementas – neįkainojama brangenybė, žadinanti smalsumą, grožėjimąsi ir didžiavimąsi Dievo namų vertybėmis. Antra vertus, pradėjus knygoje vardinti, kur koks arnotas ar paveikslas išskirtinis ir pan., galima net bėdą prisišaukti. Pateikiu kelis atsitiktinai parinktus argumentus savo minčiai paremti. Pirmasis iš Švenčionių rajono: „2009 m. gruodžio 21-os naktį Labanoro bažnyčią, garsėjusią meno vertybėmis, visiškai sunaikino liepsnos. Įtarta, kad tai – padegėjų darbas. Pareigūnai spėjo, kad gaisras sukeltas slepiant paveikslų vagystę: nerasta maždaug 10 mln. litų vertės bažnyčioje kabėjusių paveikslų liekanų, pasigesta net juos laikiusių metalinių kablių, kurie, kaip anuomet sakė gaisravietę tyrę pareigūnai, negalėjo išsilydyti. Atrakintos buvo ir aukų dėžutės, ir apeigoms naudojamų reikmenų laikymo patalpų spynos“ <https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos>. Kitas: „Praėjusį rudenį dukart bažnyčią Anykščiuose apvogęs 22 metų ukmergiškis L. S. išgirdo teismo nuosprendį“ <https://www.15min.lt>.
Tačiau žinant, kad Utenos TIC yra sukūręs 6 km ilgio sakralinį maršrutą (juo keliaujant galima aplankyti Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčią, Utenos Švč. Marijos Kankinių Karalienės koplyčią, Viešpaties Pakilimo į dangų stačiatikių cerkvę, sinagogas, Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią ir varpinę, Utenos Dievo Apvaizdos seserų vienuolyną, Šv. Mykolo sentikių cerkvę), turistui malonu būtų žinoti / išgirsti ir apie tuose Dievo namuose išlikusias sakralines brangenybes.
Knyga gausiai iliustruota Roberto Kiburto ir Aivaro Gadliausko nuotraukomis. Toji žinia skaitytojui skelbiama tuoj pat po autorės ir jos kūrinio pristatymo tituliniame puslapyje. Ši garbinga vieta fotografijų autoriams paskirta labai labai pelnytai. Nuotraukos (vienos iš paukščių skrydžio fotografuotos, kitos – žeme vaikštant) tiesiog užburia: niekaip negali akių nuo jų atitraukti. Kitaip ir negali būti! Internete sklandanti informacija paaiškina nuo nuotraukų kompozicinio grožio kiek suglumusiam knygos skaitytojui, kad Vilniuje gyvenantis Aivaras Gadliauskas – fotografas profesionalas, o „Utenoje gyvenantis ir daugeliui gerai žinomas Robertas Kiburtas yra ne tik aviamodeliuotojas, Lietuvos čempionas ir Baltijos šalių prizininkas, fotografas, bet ir verpsčių kūrėjas, kurio rankose medis prabyla pačiais įvairiausiais raštais, gimstančiais iš beribės uteniškio fantazijos“.
G. Šnurovos „Utenos rajono maldos namai“ – pirmoji tokio pobūdžio knyga, kurioje glaustai papasakota visų Utenos rajone esančių maldos namų istorija. Skirta ji paprastam skaitytojui kaip pažintinė medžiaga apie Utenos rajono bažnyčias, cerkves ir koplyčias. Vertinga, nes jose vyko / tebevyksta širdies pokalbiai su sielos Tėvu, nes jos skirtos savo esybės užpildymui Jo gerumu ir išmintimi, pagalbos šauksmui, dėkingumui už gyvenimą išsakyti…