Vytautas KAZELA. Apklausų duomenimis, Lietuvoje 25 proc. vaikų mokykloje yra patyrę fizinį smurtą, maždaug iš 20 proc. apklaustųjų buvo atiminėjami pinigai, asmeniniai daiktai, maistas. Kitas tyrimas parodė, kad net 58 proc. mokinių mano, kad kai kurie klasėje jaučiasi atstumti, 69 proc. mano, kad mokykloje mokiniai dažnai vieni iš kitų šaiposi. Tik 15 proc. apklausos dalyvių pritaria teiginiui, kad mokykla yra antrieji namai.
Patyčios yra viena iš prievartos ir smurto rūšių. Savižudybė neretai būna toleruojamų ir ilgai besitęsiančių patyčių rezultatas. Prieš daugelį metų pora tokių atvejų pasitaikė ir mūsų rajone. Kokia padėtis dabar? Utenos savivaldybės administracijos švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjas Romualdas Kraulišas, išgirdęs klausimą apie patyčias, kalbėjo atvirai.
„Patyčių problema egzistuoja ir tai visos Lietuvos problema. Ne išimtis ir Utena. Visos švietimo ir ugdymo įstaigos turi prevencines programas ir su jomis dirba. Pavojingiausias laikotarpis 6–8 klasės. Tai tas amžius, kai jauni žmonės nori būti lyderiais, bet žino tik primityviausią būdą, kaip jais tapti. Jie nori daugiau dėmesio iš savo bendraamžių. Pastebime, kad vaikų, linkusių į patyčias, amžius jaunėja. Vyturių progimnazijoje jau įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, dabar tai daroma ir Krašuonos progimnazijoje. Turime ir pedagoginę psichologinę tarnybą, kuri teikia pagalbą. Vienos kurios nors švietimo ir ugdymo įstaigos, kur padėtis būtų bloga, išskirti negalėčiau. Visur dirbama ir pasitaikančios problemos sprendžiamos,“ – sakė skyriaus vedėjas.
Nors sunkius, rezonansinius atvejus mielai aprašo respublikinė ir vietinė žiniasklaida, kyla didžiulis susidomėjimas, bet greitai viskas nurimsta ir vėl gyvename tarsi nieko nebūtų įvykę. Mūsų bendruomenė per mažai susipažinusi su patyčių problema, nereta neigiama patyčių įtaka jaunų žmonių psichikai.
Daugelio tėvų, išgirdus, kad iš jo vaiko tyčiojamasi arba prieš jį smurtaujama, reakcija klasikinė: „Duok atgal. Kiekvienas turi mokėti apsiginti.“ Tai rodo, kad tėvams trūksta žinių. Vaikas paliekamas vienas su savo problemomis, lieka kaltas dėl to, kad nesusitvarko su jomis. Vis dėlto tėvai turi sunerimti matydami, kad vaikai nenori eiti į mokyklą, simuliuoja ligas, kad galėtų likti namuose.
Kodėl patys vaikai linkę į patyčias, R. Kraulišas įvardijo vieną svarbiausių priežasčių, bet yra ir kitų. Vaikai tyčiojasi norėdami išlieti susikaupusį pyktį viduje arba nori ant kažko išsilieti, nes jiems šiuo metu nuotaika bloga, arba kažkas juos įžeidė ar supykdė. Blogiausia, kai pradedama tyčiotis iš neturėjimo ką veikti arba iš nuobodulio. Skaudesni atvejai, kai tyčiotis pradeda vaikai, patys jaunesniame amžiuje patyrę patyčias ir smurtą: anksčiau jie buvo silpnesni ir tai kentė, dabar, pajutę, kad yra silpnesnių, visą sukauptą pyktį nukreipia į juos.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Utenos skyriaus vedėja Irena Gaigalienė sakė, kad jų specialistai, gavę signalą, visada tiria atvejį, kad galėtų indentifikuoti problemą. Toliau įsijungia pedagoginė psichologinė tarnyba, kuri teikia pagalbą ne tik vaikams, bet ir tėvams.
Be abejo, būtų galima prisiminti skaudžius atvejus, dažniausiai taip elgiasi daugelis, bet man tai – beprasmis oro virpinimas. Todėl nusprendžiau nueiti ne tokiu populiariu keliu ir bandyti kalbėti apie gerąją patirtį, kuri būtų naudinga ir kitoms švietimo bei ugdymo įstaigoms.
Mano pašnekovės Utenos Dauniškio gimnazijos direktorė Asta Skeirienė, šios gimnazijos psichologė Agnė Vaiciukevičienė ir socialinė pedagogė Laura Peršonienė.
Kokia situacija yra jūsų gimnazijoje?
A. Skeirienė. Mūsų gimnazijoje situacija yra gana gera, bet tai daugelio metų nuoseklaus darbo vaisius. Kasmet vykdome anonimines moksleivių ir jų tėvų apklausas ir iš jų galime spręsti, kad patyčių mūsų mokykloje beveik nėra. Mes turime ir komisiją, ir specialistus, kuriems patyčių prevencija yra kasdieninis darbas.
L. Peršonienė. Darbas prasideda pačią pirmą mokslo metų dieną, kai ateina tėvai su savo vaikais. Susirinkimo metu mes pristatome prevencines programas. Turime sukūrę veiksmų planą, su kuriuo yra susipažinęs net techninis personalas, valgyklos darbuotojos. Bet kuris gimnazijos darbuotojas, pastebėjęs tokius veiksmus, turi iš karto reaguoti ir sustabdyti tai, o po to informuoti klasės vadovą.
Tą patį turi daryti tiek smurtą patiriantys ar jį pastebėję moksleiviai bei jų tėvai. Klasės vadovas nedelsdamas aiškinasi situaciją, kalbasi su moksleiviais, praneša jų tėvams, užpildo pranešimo apie patyčias formą. Pranešimas registruojamas patyčių ir smurto atvejų registracijos žurnale. Skubiai organizuojami individualūs pokalbiai su patyčių ar smurto atvejo dalyviais. Esant reikalui pokalbio kviečiami mokinių tėvai.
Patyčioms ar smurtui nesiliaujant ar esant sudėtingesniam atvejui socialinė pedagogė kreipiasi į Vykdymo grupę, kuri numato veiksmų planą, supažindina su jo nevykdymo pasekmėmis skriaudėją ir jo tėvus. Vykdymo grupė, įvertinusi situaciją ir mokyklos resursus, gali inicijuoti gimnazijos Vaiko gerovės komisijos posėdį, kreiptis pagalbos į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą arba į Pedagoginę psichologinę tarnybą ir, be abejo, vykdyti atvejo vadybos stebėseną. Ir matome, kad šis planas veikia.
Norisi akcentuoti, jog mes tiesiogiai nekalbame apie patyčias – turime įvairių renginių, kurių metu ir dirbame šį darbą. Rugsėjo mėnesį visus gimnazijos pirmokus vežame į vienos dienos stovyklą Sudeikiuose ir ten mokomės draugauti, susipažinti, sužinoti apie bendramokslių pomėgius. Skatiname pozityvą ir taip ruošiame vaikus bendravimui mokykloje. Prieš porą metų pradėjome rengti mokinių tėvų stovyklas, skirtas tėvų, mokyklos ir paauglių ryšiui stiprinti. Tokios stovyklos pasiteisino – ir mokiniai, ir tėvai atsiskleidžia, nebijo kalbėti apie problemas, priimti iššūkius.
A. Vaiciukevičienė. Yra vaikų, kurie nori būti lyderiai, ir mes bandome juos išmokyti to siekti pozityviais būdais. Ėjimas į mokyklą, kurioje nėra patyčių, pirmiausia prasideda nuo to, kad nereikia akcentuoti negatyvaus elgesio, neafišuoti jo. Nereikia kalbantis su mokiniais vartoti skambių žodžių, nurodomųjų sakinių. Svarbiausia, kad visi pajustų, kaip gera būti visiems saugioje aplinkoje.
Vis dėlto pavienių patyčių atvejų ar jų užuomazgų turbūt neįmanoma išvengti?
L. Peršonienė. Kas be ko. Bet mes iš karto reaguojame. Patyčių situacijoje dalyvauja ne tik tas, kuris tyčiojasi, ne tik tas, iš kurio tyčiojamasi, bet ir tie, kurie stebi. Tas, kuris stebi, irgi dažniausiai jaučiasi blogai – jis norėtų padėti, bet bijo, patiria nesaugumo jausmą.
Mes dirbame su šiomis trimis grupėmis. Tas, kuris tyčiojasi, dažniausiai yra pats nelaimingas, nes patyčios neatsiranda be priežasties. Tada į pagalbą kviečiamės psichologę, kuri giliau paanalizuoja, kas vyksta su į patyčias linkusiu paaugliu. Gal namuose kas nors iš jo paties tyčiojasi? Gal jis taip bando kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą?
A. Vaiciukevičienė. Noriu papildyti kolegę. Kalbant apie stebėtojus, reikia suvokti, kad tuo momentu jie gal ir bijo būti kita auka, bet per pozityvų santykio kūrimą, mes skatiname paauglį kalbėti. Ir dažniausiai jis ateina pas mane, socialinę pedagogę, klasės vadovą ir pasisako, kas jį neramina. Jis žino, kad anonimiškumas yra garantuojamas. Gavę informaciją mes iš karto einame į klasę, kalbamės su vaikais, taip užgesindami patyčias užuomazgose.
Nemažai tėvų linkę nesureikšminti patyčių, sakydami, kad visi mes esame jaunystėje tai patyrę, bet užaugome dorais ir visaverčiais žmonėmis.
Kaip jums sekasi bendrauti su tėvais? Kaip jie į tai reaguoja?
L. Peršonienė. Tikrai taip. Tokių tėvų yra. Bet mes nežinome, koks būtų užaugęs žmogus, jei nebūtų patyręs patyčių. Gal jis būtų dar šaunesnis? Kalbame su tėvais, kad jie talkintų mokyklai. Patyčios negrūdina, o žaloja žmogų. Mokslas seniai įrodė, kad patyčios turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių pasekmių. Kai tėvams išaiškini, kad patyčios žaloja jauno žmogaus psichiką, jie tai lyg ir supranta, pritaria, bet tai yra nuolatinis mūsų darbas.
A. Vaiciukevičienė. Patyčios nėra tik mokyklos ir paauglių reikalas. Mes daug dirbame ir su tėvais. Konkrečiais atvejais mes kviečiamės abiejų pusių – smurtautojo ir smurtą patyrusiojo – tėvus.
Lietuvoje yra pasitaikę atvejų, kad vaikų spaudimo neatlaiko net mokytojai. Rezonansiniai atvejai, kai mokytojas trenkia mokiniui ar pasako piktesnį žodį, nuskamba plačiai, bet dažnai niekas nesupranta, kad pedagogas buvo privestas prie to.
A. Skeirienė. To tikrai pas mus nėra. Santykiai yra stiprioji mūsų gimnazijos pusė. Nėra buvę, kad mokiniai tyčiotųsi iš mokytojų ar atvirkščiai. Tai yra labai susiję. Mokytojams rengiame nemažai seminarų. Ir 2019 metais turėjome labai įdomų seminarą, į kurį buvo atvažiavę itin profesionalūs psichologai. Mokomės dirbti su vaikais, kaip kurti santykius. Atrodo pas mus viskas gerai, bet mes negalime sustoti – turime tobulėti. Laikai keičiasi, į gimnaziją ateina vis kitos kartos, ir mes turime mokėti dirbti.
Aš pati dabar susimąsčiau: kaip mes tai padarėme? Tikriausiai lėmė kasdieninis darbas. Aš pati stengiuosi būti demokratiška, kad mokykloje nesusiformuotų kažkokia hierarchija. Atėjęs į klasę mokytojas pats tampa vadovu. Negali būti nei mažesnių, nei didesnių. Visi turi būti lygūs. Taip formuojasi ir santykiai, ir mokyklos atmosfera.
Laikai keičiasi ir dalis patyčių persikelia į virtualią erdvę. Kaip apsaugoti vaikus socialiniuose tinkluose?
A. Vaiciukevičienė. Paaugliai pajuto, kad patyčios realiame gyvenime labai greitai išaiškinamos, todėl viliasi, kad internete jų nepastebėsime. Bet taip nėra. Mokiniai ateina ir sako: man atrodo, kad čia kažkas negerai. Ir mes išsiaiškinę į tai reaguojame.
Pabandykime apibendrinti – koks šios dar vis gana opios problemos sprendimo būdas, kurį būtų galima pritaikyti visose rajono, o gal net visos šalies mokyklose?
A. Skeirienė. Kiekvienas vaikas turi tėvus, kuriems jis yra brangiausias. Žiūrėkime per šią prizmę. Mes jį priimame ne kaip statistinį vienetą, o kaip asmenybę. Niekada nevartojame žodžių, kurie galėtų įžeisti vaiką ar tėvą. Mokytojas yra vyresnis, išmintingesnis. Aš skatinu mokytojus vadovautis ta išmintimi – nereikia ironijos ir sarkazmo. Jei mokinys jaus, kad yra vertinamas, su juo elgiamasi šiltai, jis taip elgsis ir su mokytojais bei savo bendraamžiais.
Mūsų gimnazija orientuojasi į atvirumu grįstus santykius. Mano kabinetas vos ne koridoriuje – skiria tik stiklo pertvara, ir aš kasdien matau, kuo gyvena mokykla. Ir mane visi mato. Aš nuo nieko nesislepiu ir neturiu ką slėpti, kiekvienas gali užeiti bet kuriuo metu. Mes esame labai artima bendruomenė.
A. Vaiciukevičienė. Kalbėjome apie santykius, šiltą atmosferą, taigi dar kartą norėčiau pasakyti, kad mes niekada neignoruojame jausmo. Mokykla daugeliui asocijuojasi su akademija, kur žmonės ateina pasisemti žinių. Mes neatsiejame santykių, jausmo nuo mokymosi pasiekimų. Visi esame žmonės. Visiems pasitaiko ir nuotaikų svyravimo, ir pykčio neišvengiame, bet mes visi mokomės su tuo susitvarkyti. Santykis turi eiti per kito žmogaus priėmimą – tokio, koks jis yra, nebandant jo įsprausti į akademinius rėmus.
L. Peršonienė. Viena žinau, kad reikia dirbti tikrą, o ne popierinį darbą. Turi būti labai nuoseklus, sistemingas, sąmoningas darbas siekiant, kad gimnazijoje neliktų vietos patyčioms. Mūsų mokytojai turi tokio gražaus emocinio intelekto pamokų, seminarų. Mes skaitome tas pačias knygas, mes žiūrime tuos pačius filmus ir todėl kalbame viena kalba.