Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos

Vytautas Kaziela

Ramunę Brukštuvienę poezija lydi nuo vaikystės, kai motina iš darbo parnešdavo „Nemuną“ prakurom. Sako, patiko poezija. Netrukus ir pati pradėjo rašyti. Pirmieji eilėraščiai pradingo krosnies liepsnose. Vingiuotas ir nelengvas Ramunės kelias. Keturiolika metų emigracijoje. Keturiolika metų be poezijos. Šiuo metu moteris dirba Utenos ligoninėje ir vėl rašo eilėraščius. Gyvena kaime, mėgsta fotografuoti. Eilėraščiai ne tik šilti ir skaidrūs, bet ir skaudūs. Tokie kaip gyvenimas. Manau, atėjo laikas R. Brukštuvienę pristatyti ir mūsų laikraščio skaitytojams. Tai – eilėraščiai, einantys iš širdies ir besibeldžiantys į kitų žmonių širdis.

*
Ne to aš atėjau, kad pasigirčiau:
Esu tokia kaip tu dosni…
Klaidų ir nuodėmių pririnkusi į širdį
Ir klupusi ne kartą kelyje …

Ne kaltinti tavęs, o ginti
Ir ne nuo priešų, nuo savęs paties.
Ir karštą, lyg žariją – viltį
Padėt išsaugot, kai širdis liūdės…

Aš atėjau, kad tu pamiltum,
Atvertum sielos lobius pagaliau.
Ir džiaugsmo taurės sklidinos
Per viršų tekėtų upeliu toliau.

Aš atėjau, kad širdį tau sušildyčiau,
Kad pasiklydęs rastum kelią visada atgal
Ir kad žinotum, jog kažkas dar girdi
Atodūsius ir gėlą tavo širdyje…

*
Man laiško tu neparašei,
Bet aš skaitau jį smalsiai.
Atodūsiai širdy giliai –
Išreiškiami be garso.

Ką mato tyliai vienumoj
Nuleistos tavo akys?
O lūpos sučiauptos stipriai,
Lyg būtum jau išsakęs

Man tuos jausmus,
Kurių širdin prilijo juodos naktys…
Prisilietimas… Jo nebus –
Ant stalo tuščias baltas lapas. Taškas…

Tik laiško man neparašei,
Neišsakei jausmų man žodžiais.
Ir nežadėjai, neprašei –
O aš skaitau jį godžiai.

Neišgirdau: „myliu tave“
Ir „būsime laimingi“.
Duris į širdį uždarei –
Neleidai man prabilti…

Nors laiško man neparašei –
Prie žvakės aš parimus.
Skaitau tave – many laužai.
Aš meilėje užgimus…

*
Kitų pakeist dar niekas neišmoko,
Ir neišmokys – nei mokyklos, nei draugai.
Tiktai patsai gali save pranokti,
Jei stosies, ir pradės kalbėt tavi darbai.

Juk ne visi mes galime ir šokti.
Ir šokti noris tau, ne jam! Ar supratai?
Gal jis tik nori būt žiūrovas –
O tu į porą jį statai…

Surink save iš daugelio – aš niekas!
Savais ieškojimais – surask kelius!
Nuteis tave – dar nepradėjus tiestis,
Juk ne pagal jų taisykles gyvenai…

O kaip surast vienintelį takelį?
Ar kaip visi – nueiti tuo pačiu keliu?
Nieks atsakyti tau negali,
Ir pats paklydęs, bet sakai: galiu!

Nuteist, nubaust, o gal pasmerkti?
Kelius renkies. Per galvas eit lengviau…
Bet dar lengviau – atleisti ir pamiršti,
Ir niekad nežinot – kas bus toliau…

O aš ėjau, ėjau… ir eisiu.
Pavargs ranka, nusvirs galva žila.
Be atpildo ir be jokių teisių,
Dalinti laimę – mano pareiga….

*
Tas mano kelias, jis duobėmis nusėtas.
Barsčiau žvaigždes ir jas pati rinkau.
Tavam glėby – nė karto nemylėta
Iš sapno šio pavargusi aš nubudau…

Žinau, asfalto aš nutiesti negalėsiu,
Bet jau galiu duobes apeit. Matau!
Man buvo leista praregėti –
Savų klaidų pamokyta buvau.

Širdis jauna – jauna daina į tolumas nuskrieja,
Kol jausmuose – troškimai ir svaja.
Nors raukšlės jau veide gilėja –
Liepsna jaunystės dega širdyje.

Ir vedasi mane tolyn tas vieškelis
duobėtas,
Nepraradau savęs, neišbarsčiau.
Širdies melodija – išsaugota, mylėta.
Dainuoja savo dainą ji toliau…

*
Nenoriu dalinti rytojaus,
Svaigint netikrais pažadais.
Mane liečia, mindo dar kojas
Praeitis. Nei pakeist, nei paleist…

Ašarotos dienų ražienos
Bado pėdas – skausmą jaučiu.
Mėnesienos šaltosios rasos –
Prisigėrusi jų verkiu.

Daug ką, daug ką esu paaukojus,
Šiandien aukai jėgų neturiu.
Reik save susirinkt iš po kojų,
Sau ištarus: myliu – galiu…

Karčią nuoskaudą prarasto laiko
Savyje dar nešioti bandžiau.
Nenoriu dalinti rytojaus –
Aš dar jo neturiu….

*
Tu nekalbėki apie laimę mažą,
Kaip apie lašą rytmečio rasos.
Juk man gyvenimo per maža,
O lašas – jis iki aušros…

Sukaupt norėčiau visą drąsą
Ir viską šiam gyvenime pajaust.
Nesu aš tas paukštelis mažas,
Ir mano kelias – kryžkelė dangaus!

Žinau, gyvenimo bijaisi tu,
Kaip ir drugelis – bijosi lietaus.
Sušlaps sparneliai? Išdžiovins saulutė!
Tai kelkis, eik, ieškok, žmogau!

Tu nekalbėki apie laimę mažą –
Aš nebijau gyvenimo audrų!
Man bus gyvenimo per maža,
Ir nekalbėk apie kelis lašus… Prašau!


R. Sorakos nuotr.