Vytautas Kazela
Du broliai – du likimai. Tilvyčių pavardė bent jau Utenos krašte gerai žinoma. 1880 m. balandžio 20 d. Gaidžių kaime Justino ir Veronikos Tilvyčių šeimoje gimė pirmasis sūnus Jurgis – būsimasis kunigas, poetas, švietėjas, redaktorius. Vos ne po ketvirčio amžiaus, 1904 metų sausio 28 dieną, gausioje Tilvyčių šeimoje gimė paskutinis vaikas Teofilis Tilvytis – būsimasis poetas, visuomenės veikėjas. Nors tarp jų didžiulis amžiaus skirtumas – abu jie broliai. Sovietiniais metais jaunėlio Teofilio Tilvyčio asmenybė ir kūryba Lietuvoje buvo gerai žinoma, o apie vyriausiąjį Jurgį Tilvytį buvo stengiamasi nutylėti.
Mokyklos laikais ir savo poetinio kelio pradžioje buvau neblogai susipažinęs su Teofilio Tilvyčio kūryba, tačiau jis nebuvo mano mėgstamas poetas. Žinojau, kad yra ir kitas Tilvytis, kunigas ir poetas, pasirašinėjęs Žalvarnio slapyvardžiu, tačiau jo kūrybos nebuvau skaitęs. Tik apie 2005 m. sudarinėdamas visų laikų Utenos krašto poetinę antologiją Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose radau Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio knygutes. Plonytės jos, menkos, nepalyginsi su Teofilio Tilvyčio „Raštais“! Jau tada man pasirodė, kad Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio kūryba meniškai brandesnė už jo brolio kūrybą. Nežinau, ar kam nors šiandien yra įdomi Teofilio Tilvyčio asmenybė ir kūryba, o štai su Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio gyvenimu ir kūryba vertėtų susipažinti. Todėl šiame rašinyje norėčiau jums pristatyti po kruopelytę iš įvairių šaltinių surankiotą informaciją apie šviesią ir ryškią Nepriklausomos Lietuvos asmenybę – kunigą ir poetą Jurgį Tilvytį-Žalvarnį. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, už atsisakymą skaityti maldą rusų kalba iš gimnazijos pašalintas. Mokslus baigė Rusijoje, 1903 m. baigė Žemaičių kunigų seminariją.
Savo atsiminimuose Teofilis Tilvytis rašė, kad jo gimimo metais namuose buvusi didelė puota – tą dieną Jurgis įšventintas į kunigus ir kartu buvo surengtos jo, mažiausiojo, Teofilio, krikštynos.
Vikaravo Krinčine, Tauragnuose, Pabiržėje ir Pakruojyje. Bet čia jis ilgai neužsibuvo. Ilgesnis ir reikšmingesnis jo gyvenimo etapas prasidėjo paskyrus jį Paįstrio parapijos klebonu. Atvykęs į Paįstrį Jurgis Tilvytis čia rado apleistą parapiją ir ėmėsi naujos bažnyčios statybos darbų. Ir 1910 m. buvo atidaryta puiki medinė Paįstrio bažnyčia. Jos vidų papuošė garsiojo Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro darbai – šventųjų skulptūros, bareljefinės Kryžiaus kelio stotys. Paįstryje kunigas nuveikė daug gražių ir prasmingų darbų, ėmėsi aktyviai propaguoti blaivybės judėjimą ir įkūrė Blaivybės draugijos skyrių. Stipriausia Blaivybės draugija vienijo apie 200 narių. Ir pats buvo jos narys.
1908 m. tapo Paįstrio klebonu, aktyviai ėmėsi Paįstrio Marijos vardo bažnyčios statybos. 1910 m. lapkričio 14 d. naujoji bažnyčia buvo pašventinta.
Per aštuonerius savo klebonavimo Paįstryje metus Jugis Tilvytis išvystė aktyvią visuomeninę veiklą: suorganizavo Blaivybės draugijos skyrių, į kurį susibūrė apie 300 narių, įsteigė „Saulės“ mokyklą, įkūrė bibliotekėlę su skaitykla, steigė katalikiškas organizacijas. Paįstryje klebonavusį Jurgį Tilvytį geru žodžiu minėjo ir paprasti parapijiečiai: „Buva gers, paprasts, sakydava labė gražs pamoksls, vis su palyginimais.“(Pasakojo Stasys Cedronas, užrašė Edita Mikoliūnaitė.)
1916 m. Jurgis Tilvytis buvo perkeltas į Šėtą ir paskirtas bažnyčios rektoriumi. Šiame miestelyje įsteigė pradžios mokyklą, progimnaziją. Prisidėjo prie savivaldos kūrimo Lietuvoje – buvo vienas iš Šėtos valsčiaus steigėjų, kurį laiką pats buvo valsčiaus viršaičiu. Tuo metu pradėjo kurtis nepriklausoma Lietuvos valstybė ir kunigas Jurgis Tilvytis prisidėjo prie jos kūrimosi organizuodamas savanorius besikuriančiai valstybei ginti. Rėmė laisvės kovų savanorius, vargšus, kovojo už blaivybę. Parašė pavasarininkų ir blaivininkų himnus.
1922 m. įvyko naujas posūkis dvasininko ir poeto gyvenime. Visą turtą paaukojęs seserims kazimierietėms, pats įstojo į vienuolių marijonų ordiną ir išvyko į Marijampolę. 1927 m. – vėl permainos. Vyskupas K. Paltarokas Jurgį Tilvytį paskyrė marijonų vienuolijos, įkurtos Panevėžyje, viršininku. Liepos mėnesį Švč. Trejybės bažnyčią perdavus vienuoliams marijonams, Jurgis Tilvytis tapo Švč. Trejybės bažnyčios rektoriumi ir pradėjo rūpintis bažnyčios remonto reikalais. Panevėžyje kunigas aktyviai bendradarbiavo su miesto savivaldybe, dalyvavo Katalikų veikimo centro veikloje.
Atskiras šio žmogaus veiklos baras buvo rūpinimasis vargšais. Tapęs misionieriumi, jis rinko iš šventorių ir gatvių elgetas, kvietė juos į prieglaudas ir suteikdavo galimybių dirbti nesudėtingus darbus. Ilgai dar žmonės prisimindavo kunigo sugalvotą originalų vežimėlį. Juo Jurgis Tilvytis važinėdavo po miestą ir rinkdavo aukas. Visi miestiečiai galėjo mesti į tą vežimėlį jiems nebereikalingus daiktus.
1928 m. Jurgis Tilvytis pradėjo vadovauti Šv. Vincento ir Paulo draugijai, kuri rūpinosi prieglaudų priežiūra. Jurgiui Tilvyčiui pradėjus rūpintis Panevėžio vargšais, mieste veikė tik viena prieglauda, bet jo ir kitų gailestingų žmonių rūpesčiu mieste atsirado penkios našlaičių ir senelių prieglaudos. Visos jos telkėsi Molainių gatvėje, kuri 1934 m. buvo pavadinta Jurgio Tilvyčio vardu. Beje, Valstybės archyve rasta informacija – Jurgis Tilvytis-Žalvarnis buvo kandidatas Gedimino ordinui gauti. Nežinia, dėl ko ir kaip ordinas nebuvo įteiktas.
Įdomi ir susimąstyti skatinanti Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio mirties istorija. 1931-ųjų gruodžio 23 dieną mirė vienuolis marijonas, marijonų bažnyčios zakristijonas Gabrielius Gylys. Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, vyko jo laidotuvės. Jose pamokslą sakė kunigas, vienuolis Jurgis Tilvytis. Ištaręs žodžius: „Budėkite tad, nes nežinote nei dienos, nei valandos…“, Jurgis Tilvytis susmuko ir mirė. Tada jam buvo tik penkiasdešimt vieni.
Apie kūrybą. Išleido poezijos rinkinius „Dienelei brėkštant“ (1909), „Daujėnai“ (1910), „Paįstriečiai“ (1910), „Palaimintas triūsas“ (1912), „Rūtų saujelė“ (1912), libretą „Per skausmus į laimę“ (1912). Parašė pavasarininkų ir blaivininkų himnus. Didžiausias kunigo darbas – Kai kurie J. Tilvyčio eilėraščiai tapo liaudies dainomis: ,,Žiba mano trys sesytės“, „Sunk man gyvent, vien bėdos, nelaimės“, „Švytuoja jau rėsvas Sirvydžių miškelis“. Beje, pastarasis jo eilėraštis kartais lyginamas su Antano Baranausko „Anykščių šileliu“. Savo darbus Paįstrio krašte J. Tilvytis aprašė poezijos kūrinyje ,,Palaimintas triūsas“. Ši knyga pasirodė 1912 m.; „Giesmės iš Jeremijo raudų“, dedikuota Maironiui, 1913 m.; Didžiausias kunigo darbas – 1930 metais išleistas ,,Giesmynas“, jame sudėtos 322 giesmės, iš jų 94 – jo paties sukurtos.
Bendradarbiavo leidiniuose „Šaltinėlis“, „Viltis“, „Lietuvių laikraštis“, „Draugija“, „Bažnytinė apžvalga“, „Tiesos kelias“ ir kituose.
Du broliai – du likimai. Teofilis Tilvytis ryškiai spindėjęs sovietinėje padangėje pamažu grimzta į užmiršimo tamsą. Jo brolis Jurgis Tilvytis-Žalvarnis po daugelio metų užmaršties sugrįžta pas mus kaip talentingas kūrėjas, ryški tarpukario asmenybė. Laikas yra teisingas – jis viską sustato į savo vietas.
