Paėzijas pavasaris A. ir J. Juškų muziejuj
Vilkijoj
rašiaus skaityt ape tėviškį, tarmį, dievų
a žmones papraše ape meilį
biškį pasimečiau
materiške jau metuos
kas patikes kad buva ir kiteip
ale svyravau tik akimirkų –
nu kas nenarėt apie meilį
Mačiuteipalaiminai mani visiem keliam
ir žodžiam
(na žodžia viskas ir prasdėja)
dungum praskrida ažeras
pakėla galvas žolas
ir salve ažgedoja
susiedų avelas skusti nuskute dirvonų
a mes neturėjam avelių
nenarėja mamute
sake: neraikia bedas
kai ana buva jaunamarte
davanų gava avytį
pririše kad nepabegt
a to paskore
apsvyniojus ape krūmų
tuo ir baiges mūsų avininkyste
visadu buva sunkiausia
pasakyt ne
ištylėtas
anas grauže iš vidaus
stumde žemina
vienųroz atsvožijau jį ištart
na tadu miegu kaip kūdikis
šiųnakt dungus arti
pirštais žvaigždes apčiuoptum
navatnai svietas sustrauke
tik mintys tarpgalaktines
svajodamas prismisli tiek ir tiek
a pameti gyvindamas
gal ir turėje būt kiteip
tik nežinojai kaip
nebuva laika pamegint
da rozų
dabar net nežinai –
narėtum pakartot ar tik ažmiršt
sapnavau sužedėjusių duonas
kriaukšlalį
iš praita umžiaus
venatves
pelyte jų grauže
užteka ir
buvai kaip Aukštaitijas laukas –
akmuo in akmenia
a rugys ir pra juos galvų kelia
stavėjai kaip stovi medis
žiemų vasarų
niekam nugaras neatsukįs
kadu nebūt išmoksma nepravert sava širdes
nužudysma viskų kas gyva
apiplėšma da vienų planėtų
mūsų kosmines šiukšlas ažgoš
ir ryškiausias žvaigždes
ar sapnuosma tadu sava ilgų ir plėšrių istorijų
ar sapnuosma išvis
Ailėraštis, turėjįs būt
kaip gerai susdelioja žodžiai
kaip meiliai sugula
buktai sviestu patepus
teip lingva dūšiaj
ir še tau boba Devintines
a jeg nusrašiau na ka nebūt
kas buva instrigį mana galvoj
kiekgi tų žodžių
kad vis kiteip ir kiteip
ale čia gal kaip meilaj –
kožnųroz pirma ir venintela
