Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Regina Katinaitė-Lumpickienė (Aukštaičių uteniškių tarme)

Paėzijas pavasaris A. ir J. Juškų muziejuj
Vilkijoj

rašiaus skaityt ape tėviškį, tarmį, dievų
a žmones papraše ape meilį

biškį pasimečiau

materiške jau metuos
kas patikes kad buva ir kiteip

ale svyravau tik akimirkų –
nu kas nenarėt apie meilį


        Mačiutei

palaiminai mani visiem keliam
ir žodžiam
(na žodžia viskas ir prasdėja)

dungum praskrida ažeras
pakėla galvas žolas
ir salve ažgedoja


susiedų avelas skusti nuskute dirvonų
a mes neturėjam avelių

nenarėja mamute
sake: neraikia bedas

kai ana buva jaunamarte
davanų gava avytį

pririše kad nepabegt
a to paskore
apsvyniojus ape krūmų

tuo ir baiges mūsų avininkyste


visadu buva sunkiausia
pasakyt ne

ištylėtas
anas grauže iš vidaus

stumde žemina

vienųroz atsvožijau jį ištart
na tadu miegu kaip kūdikis


šiųnakt dungus arti
pirštais žvaigždes apčiuoptum

navatnai svietas sustrauke
tik mintys tarpgalaktines


svajodamas prismisli tiek ir tiek
a pameti gyvindamas

gal ir turėje būt kiteip
tik nežinojai kaip

nebuva laika pamegint
da rozų

dabar net nežinai –
narėtum pakartot ar tik ažmiršt


sapnavau sužedėjusių duonas
kriaukšlalį

iš praita umžiaus

venatves
pelyte jų grauže

užteka ir


buvai kaip Aukštaitijas laukas –
akmuo in akmenia
a rugys ir pra juos galvų kelia
stavėjai kaip stovi medis
žiemų vasarų
niekam nugaras neatsukįs


kadu nebūt išmoksma nepravert sava širdes
nužudysma viskų kas gyva
apiplėšma da vienų planėtų

mūsų kosmines šiukšlas ažgoš
ir ryškiausias žvaigždes

ar sapnuosma tadu sava ilgų ir plėšrių istorijų

ar sapnuosma išvis

Ailėraštis, turėjįs būt
kaip gerai susdelioja žodžiai
kaip meiliai sugula
buktai sviestu patepus

teip lingva dūšiaj

ir še tau boba Devintines

a jeg nusrašiau na ka nebūt
kas buva instrigį mana galvoj

kiekgi tų žodžių
kad vis kiteip ir kiteip

ale čia gal kaip meilaj –
kožnųroz pirma ir venintela