Nerijus Pipiras
Prieš akis žvakių liepsnelėse mirguliuojantys bažnyčios skaliautai, pro didelius langų vitražus prasiskverbianti šventųjų ir kitų didžių asmenybių šypsena ir tyli, iki pat dangaus vinguriuojanti melodija. Ne vieną toks jausmas aplanko, mintimis nusikeliant tėviškėn, būnant ir besiklausant… Beveik dvidešimt penkerius metus gražiausias melodijas, pasaulio klasikų kūrinius 1914 metais Karaliaučiuje, meistro Bruno Goebelio dirbtuvėje, pagamintais vargonais Salako Švč. Mergelės Marijos Sopuligosios bažnyčioje grojo Galina Palagina.
Gimusi Sankt Peterburge, čia baigusi žymiąją Rimskio-Korsakovo muzikos mokyklą, choro vadovavimo specialybę, dainavusi Marijos operos ir baleto teatro vaikų chore, ji nuo 1988 metų su šeima gyvena Salako seniūnijoje. Pradžioje dirbo vaikų darželyje, vėliau, įkūrus Zarasų meno mokyklos Salako skyrių, čia pradėjo dėstyti fortepijono ir solfedžio pamokas. Užkalbinta tuomečio Salako klebono, jau šviesaus atminimo kun. Daliaus Tubio, ji 1996 metų rudenį prakalbino ir garsiuosius Salako bažnyčios vargonus. Kaip pripažįsta pati Galina, kurį laiką reikėjo išmokti groti šv. Mišiose, tačiau netrukus pavyko suburti net keletą vokalinių ansamblių. Kartu su sumos choru, vaikų ir moterų ansambiais dalyvauta įvairiose bažnytinių chorų šventėse, įvairiuose konkursuose. Maestro P. Bagdonavičiaus kvietimu giedota Vilniaus arkikatedroje, vėliau ir Vilniaus Šv. Kazimiero, Šv. Mikalojaus, Bernardinų, Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčiose. Giedota ir kitose Lietuvos vietovėse. Salako bažnyčios moterų ansamblis buvo dažnas svečias Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje rengiamose kasmetinėse giesmių šventėse, skirtose šv. Cecilijos garbei. Su jaunimo ansambliu pabuvota Belgijoje, giedota įvairiose bažnyčiose. Su moterų ansambliu taip pat būta Belgijoje – Dafelio (Duffel) mieste giedota lietuvių -flamų bendruomenei per Vasario 16-osios minėjimo iškilmes. Galina su vargonininke Dovile Savickaite Vilniaus arkikatedroje 2009 metų gegužės mėnesį vykusiame Europos jaunimo Taize susitikime vadovavo vokalistų ir instrumentalistų ansambliui. Jos vadovaujami kolektyvai ne kartą buvo kviečiami į įvairiose Lietuvos vietose rengiamas bažnytinės muzikos šventes. Atrodo, apkeliauta visa Lietuva: to nuoširdumo, kokybės ir gelmės ilgisi tiek miesto, tiek kaimo žminės. Ne veltui Galina buvo pastebėta: ne kartą jos atliekamus kūrinius yra transliavęs Marijos radijas, penktajame J. Žuko respublikiniame vargonininkų konkurse užimta III vieta. Ji yra išleidusi dvi kompaktines plokšteles (kartu su dukterimis, moterų ansambliu). Jos iniciatyva du kartus Salako bažnyčioje vyko Panevėžio vyskupijos giesmių šventės, kuriose dalyvavo per 400 giesmininkų. Atrodo, tai darbai, kurių nepastebim.Tačiau lieka ir kasdienybė, kantriai mokant vaikus groti, suteikiant galimybę jiems prisiliesti prie instrumentų karaliaus. Lyg taip ir turi būti. Tačiau šventai nustembi, kai bandai pažvelgti į tai, kiek padaryta ir kur eita. Lyg tikrai eita ne vieno. Tačiau viskass taip natūralu. Juk ir talentai tokie paprasti. Paprasti ir kita prasme: tikrą talentą žmonės ne tik nešios ant rankų, bet ir spardys kojomis, bandydami įkainoti tai, kas neįkainojama, kas yra dovana, jie nepasakys „ačiū“ (nes labiausiai pamirštamas yra šis keturių raidžių žodis) net už dvidešimtpenkmetį. Tačiau svarbiausia juk – subrandintas talentas, duodantis vaisių Dievo akyse.
