Paveldosaugininkus pastaruoju metu neramina vis pasitaikantys ugnies kūrenimai ant dubenuotųjų akmenų, kurių daugelis yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Visi jie – mūsų kultūros paveldas, bylojantis apie tose vietose buvusias pagoniškas šventvietes. „Vaizdinys, kad dubenuotieji akmenys yra senovės aukurai, yra klaidingas, bet labai gajus. Akivaizdu, kad kažkur edukacijoje buvo padaryta didžiulė spraga, jog toks vaizdinys įsišaknijo“, – sakė Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vedėja Donata Armanavičienė.
Pasak jos, su tokiais vandalais jau daugelį metų kovoja Gražutės regioninio parko Zarasų rajone darbuotojai. Kiek berašo informaciniuose stenduose,vietinėje spaudoje, feisbuko paskyroje, prašydami nekūrenti ugnies ant Lūžų dubenuotojo akmens, vis randa akmenį apdegintą. Lūžų akmuo stūkso į Kultūros vertybių registrą įrašytoje Lūžų senovės kulto vietoje, Antalieptės apylinkėse. Panašu, kaip taip elgiasi save laikantys senovės baltų tikėjimo tęsėjai. Apmaudu, kad jie nelabai susipažinę su tokių apeigų tradicijomis.
Šventvietės išniekinimas
Yra duomenų, kad ši Šavašos slėnyje esanti senovės lietuvių šventykla gyvavo iki XV–XVII a. Būtent iš šios šventyklos išlikęs ir Lūžų akmuo su dubeniu. Ugnis čia degdavo dar apie 200 metų įvedus krikščionybę. Tačiau kuriama ji buvo ne ant dubenuotojo akmens, o šalia įrengtame aukure. Daryti archeologiniai tyrimai patvirtino, kad Lūžų akmuo stovi kadaise iškastos duobės pakraštyje. Duobės dugnas buvo išgrįstas to paties akmens nuoskaldomis. Būtent tokiose duobėse ir rusendavo aukurai.
Kaip teigė šį akmenį restauravęs archeologas, profesorius dr. Vykintas Vaitkevičius, ugnies kūrenimas akmenį labai gadina. „Atsiranda ertmės, akmuo skilinėja. Įtrūkimai didėja ir žiemą skverbiantis vandeniui, ledui. Po to daug rūpesčių iškyla mėginant tokius sužalotus akmenis išsaugoti, ertmes užpildyti apsauginėmis priemonėmis, – pasakojo archeologas. – Ugnies kūrenimas Lūžų akmeniui tiesiog pragaištingas. Akmuo buvo taip išdegintas, pilnas įtrūkimų, kad dubenyje vanduo negalėdavo užsibūti, visas per įtrūkimus išbėgdavo.
Pernai bandėme glaistyti, restauruoti. Atrodo, kad pasisekė įtrūkimus užgydyti. Jei vėl kūrentojai nesugrįš. Blogiausia, kad tokie atvejai plinta kaip liga. Susidaro įspūdis, kad įrengtų informacinių stendų jie net neskaito. Prie Lūžų akmens su Gražutės regioninio parko darbuotojais pastatėm stendus, bet vis rasdavome sunaikintus, vos ne kas savaitę reikėjo vis naujus vežti.“
Tęsinį skaitykite 2020 06 03 „Utenyje“