Vytautas Kazela
Būtų kur kas lengviau kalbėti ne apie Algimanto Baltakio kūrybą, o apie jo gyvenimą arba apie jį kaip asmenybę. Turiu ir pluoštelį neparašytų atsiminimų apie poetą. Vis guodžiu save, kad užrašyti jų dar neatėjo laikas. O gal jau net per vėlu. Dievas žino…
Algimantas Baltakis – mano tėvų kartos. Kaip viename savo eilėraščių yra rašęs bene artimiausias A. Baltakio draugas (brolis) Justinas Marcinkevičius, „trisdešimtųjų metų gimimo“. Abu jie iš „trijų muškietininkų“. Trečiasis – Alfonsas Maldonis. Šių metų vasario 15 dieną A. Baltakiui būtų sukakę 93-eji.
Dabar galiu tvirtai pasakyti: „Joks tu, Algimantai, anykštėnas. Tu – uteniškis, o jei tiksliau – leliūniškis. Tavo senelis Antanas Zaranka (1878–1935) – pedagogas, pirmasis Leliūnų mokyklos mokytojas, močiutė – Natalija Grigaitė-Zarankienė (1885–1925) – amatininkė knygrišė. Tėvas – Jurgis Baltakis (1899–1974) – vargonininkas, darbininkas, motina – Zofija Zarankaitė-Baltakienė (1910–1995) – darbininkė, kasininkė. Dėdė (motinos brolis) Juozas Zaranka – mokslininkas, Bogotos (Kolumbija) universiteto profesorius, antrosios eilės dėdė (motinos pusbrolis, senelio Antano Zarankos sesers Marijonos sūnus) Vytautas Augustinas (1912–1999) – fotografas. Visi leliūniškiai. Net ir pakrikštytas buvai Leliūnų bažnyčioje, krikštatėviai buvo mokytojai Antanas Girnius ir Juzė Žvirblytė. Va taip, Algimantai, – neišsiginsi. O kad anykštėnai veiklesni, išradingesni, čia jau aš nesiginčysiu.“
Įžangos pabaigai vienas trumpas gabaliukas iš neparašytų atsiminimų. Rodos, 1991 metais debiutavau svarbiausiame Lietuvos literatūriniame leidinyje „Metai“. Publikaciją parengė poetas Valdemaras Kukulas. Paskui, prisimenu, Valdas pasakojo: „Va šitas eilėraštis „Einantis vienas“ labai patiko Algimantui Baltakiui.“ Dabar jau iš keturiasdešimties metų nuotolio galvoju kodėl. Matyt, kaltas eilėraščio pavadinimas, tiksliai nusakantis tiek A. Baltakio, tiek J. Marcinkevičiaus, tiek A. Maldonio situaciją: gyvenime jie buvo draugai, bet jie nebuvo literatūrinė grupė, kaip buvo „Žemininkai“ arba „Svetimi“. Net ir dabar lietuvių literatūros lauke, nežiūrint šimtų sekėjų, jie stovi vieniši. Ganėtinai toli nutolę netgi vienas nuo kito.
A. Baltakis buvo produktyvus rašytojas, parašęs ir išleidęs šias knygas:
1955 m. – „Lietučiui dulkiant“ (eilėraščiai); 1957 m. – „Velnio tiltas“ (eilėraščiai); 1959 m. – „Keturios stygos“ (eilėraščiai); 1967 m. – „Požeminės upės“ (eilėraščiai); „Keliaujantis kalnas“ (eilėraščiai); 1970 m. – „Akimirkos“ (eilėraščiai); 1971 m. – „Stebuklinga žolė“ (eilėraščiai); 1972 m. – „Vabaliukų balius“ (eilėraščiai); 1975 m. – „Poetų cechas“ (pastabos apie šiuolaikinę lietuvių poeziją), „Dedikacijos“ (eilėraščiai); 1976 m. – „Priemiesčio berniokas“ (eilėraščiai), „Upės ir tiltai“ (rinktinė); 1979 m. – „Strazdiškio elegijos“ (eilėraščiai); 1980 m. – „Maratonas: lyrikos rinktinė: 1965–1979“; 1982–1983 m. – „Rinktiniai raštai“, 1–2 tomai; 1986 m. – „Mudviejų vakaras“ (meilės lyrika); 1989 m. – „Nepaklusnus šunytis“ (pastabos apie šiuolaikinius eilėraščius), „Kas kur gyvena“ (poemėlė); 1993 m. – „Atodūsis“ (eilėraščiai); 1994 m. – „Apvirtę Grįžulo Ratai“ (eilėraščiai); 1998 m. – „Vienuolynas“ (eilėraščiai); 2005 m. – „Žvirblių žiemavietė“ (eilėraščiai), „Pusryčiai dviese“ (meilės lyrika); 2006 m. – „Poezija“; 2008 m. – „Gimiau pačiu laiku: iš dienoraščių: 1960–1997“ (dienoraščių knyga); 2010 m. – „Antakalnio vigilijos: lyrikos rinktinė: 1980–2010“; 2013 m. – „Pėsčias paukštis lyrikos rinktinė, 1950–2012“; 2020 m. – „Skrynelė dvigubu dugnu“ (eilėraščiai).
A. Baltakis – įvairiapusiška kūrybinė asmenybė. Į lietuvių kalbą jis išvertė H. Heinės, J. Jevtušenkos, R. Gamzatovo, O. Vaciečio ir kitų poetų eilėraščių. Lietuvos akademiniame dramos teatre 1970 metais buvo pastatyta jo lyrikos sceninė kompozicija „Tiltas“.
Net ir dabar A. Baltakis yra labiausiai dainuojamas poetas. Ir įdomiausia, kad kai kurie dainų tekstai, parašyti prieš keliasdešimt metų, nepaseno, neprarado aktualumo iki šių dienų. Pagal jo eiles kompozitoriai sukūrė dainų: Ričardas Bartusevičius („Hiperbolės“ versija) ir Vytautas Kairiūkštis – „Sugrįžk“, Robertas Stanionis – „Antilopė“, „Pėdsakai“, „Miškų dukra“, Laimis Vilkončius – „Laivas“, „Pasakėlė“, „Vyturys“, „Mano dovanos“, Algimantas Bražinskas – „llgesio daina“ („Pušelė“), „Ugnelė“, „Vėduoklė“, Dmitrijus Cepliajevas – „Ką galime ir ko negalime rinktis“ ir kt. Iš viso – daugiau nei du šimtai dainų!
Pats A. Baltakis yra sakęs, kad tarp daugybės jo dainas dainuojančių grupių ir atlikėjų jam pačiam artimiausios grupės „Hiperbolė“, „Vairas“, dainininkas Vytautas Kernagis. Yra dainų, kurias klausantys žmonės žino atlikėją, gal net kompozitorių, bet nežino, kas parašė žodžius. Jos tampa liaudies dainomis, o autorius – tautos dainiumi.
Po A. Baltakio mirties rašytojas Rimvydas Stankevičius yra sakęs: „Kaip bepaimsi, purvas prie jo nelipo. Visi žinojo, kad buvo ir tarybinis poetas, ir vadovavo „Pergalės“ žurnalui priklausomybės metais. Tačiau jo vertybės buvo tikros, nacionalinės.“
Literatūros kritikas Valentinas Sventickas yra kalbėjęs: „Buvo labai savito būdo rašytojas ir žmogus. O jo indėlis į literatūrą neabejotinas. Jaunystės rinkiniuose yra prabilęs apie tai, kas Lietuvoje darėsi pokario metais. Buvo vienas tų, kurie į poeziją grąžino pačią poeziją. Juk pirmaisiais pokario metais ji buvo gelžbetoninė. O jam rūpėjo tai, ką galėtume vadinti Salomėjos Nėries tradicija: lyrizmas, santykis su žmogaus jausmais, meilė, gamta. Per Baltakį į lietuvių poeziją atėjo miestas, šnekamoji kalba, buitinės realijos.“
Nepaisant socialistinio realizmo atspindžių jo ankstyvojoje kūryboje, būtent jis praturtino, sušildė tuometinę lietuvių poeziją.
