Mūsų gyvenimo spalvos

Šventinė

Vytautas Kazela

Štai ir penktadienis (turiu galvoje rugpjūčio 27-ąją). Utenoje reikėtų sakyti Didysis penktadienis, nes jis – jubiliejinio miesto gimtadienio dalis. Šeštadienį šventė pasieks kulminaciją. Po to panirsime į vėsų ankstyvą rudenį, kuris tęsis labai ilgai. Rašant šią apžvalgą nesinorėtų kalbėti apie blogus ar liūdnus dalykus – juk šventė! Švęskime, kol dar galime, kol neprikaustyti prie lovos ar neįgaliojo vežimėlio. Ir nebambėkime. Nebūkime seniai bambekliai. O kuo būti? – paklausite jūs. Būkite, kuo norite. Štai man niekada nepatiko, kai į mane kas nors kreipiasi „pone“. Dar juokingiau, kai lietuvaičiai vienas kitą tituluoja senjorais. Man patiktų, kad tokio amžiaus žmones kaip aš vadintų rudeniniais. Taip, kaip rudeniniais vadina obuolius. Va, per aną savaitę vykusį „Atokių stočių“ almanacho pristatymą apie tai ir prasitariau. Vakar į elektroninį paštą gaunu laišką su kreipiniu „Vytautai Rudenini“. Rašo mergaičiukė iš Svėdasų, o mano veidą nušviečia tokia reta pastaruoju laiku šypsena. Kaip gražiai skamba! Gražiau negu „pone“ ar „senjore“.

Švęskime, kol dar galime, kol neprikaustyti prie lovos ar neįgaliojo vežimėlio. Ir nebambėkime. Nebūkime seniai bambekliai. O kuo būti? – paklausite jūs. Būkite, kuo norite. Štai man niekada nepatiko, kai į mane kas nors kreipiasi „pone“. Dar juokingiau, kai lietuvaičiai vienas kitą tituluoja senjorais.

Tęsinį skaitykite 2021 09 01 „Utenyje“