Vytautas Kazela
Toliau tęsiame pokalbį apie pandemiją ir skiepus, nors visa kita taip pat svarbu, bet ne tiek. Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad ir mano devyniasdešimt vienų metų amžiaus mama buvo pakviesta skiepytis ir pasiskiepijo. Tai buvo jos sprendimas. Norėdamas padrąsinti vyresnio amžiaus žmones nebijoti ir skiepytis, į socialinius tinklus įdėjau mamos nuotrauką ir pasidžiaugiau, kad ir ji pasiskiepijo. Buvo daug žmonių, kurie džiaugėsi kartu su manimi, bet buvo ir tokių, kurie išvadino mane palikimo laukiančiu idiotu. Įdomiausias buvo traktatas apie senjorų genocidą. Tai buvo puikus testas išsiaiškinti, kas iš mano feisbuko draugų yra antivakseriai. Išmečiau juos iš draugų be gailesčio. Tokiems žmonėms neišaiškinsi, kad paprasčiausiai ir senas žmogus nori gyventi gyvenimą, o ne laukti mirties.
Tokiems žmonėms neišaiškinsi, kad paprasčiausiai ir senas žmogus nori gyventi gyvenimą, o ne laukti mirties. Jam reikia bendravimo su vaikais, anūkais, proanūkiais. Ir ne telefoninio, o kontaktinio, kaip dabar mėgstama sakyti, o jei paprasčiau – paprasto ir žmogiško susėdimo prie vieno stalo, rankų prisilietimo. Ir mes neturime teisės laikyti jų uždarytų, įkalintų tarp keturių sienų.
Tęsinį skaitykite 2021 04 21 „Utenyje“
