Vytautas Kazela
Šiandien kalbėsime apie duoną, kurios, dėkui Dievui, kol kas turime apsčiai. „Prie ruso man buvo geriau“, – sako tūlas komentatorius. O aš atsimenu, kaip po kolchozo ataskaitinio susirinkimo tėvas grįždavo namo per petį persimetęs terbą su grūdais. Maždaug 8–10 kilogramų naujo derliaus grūdų. Tai buvo tėvo uždarbis už visus metus. Tada troboje buvau aš vienas vaikas, vėliau gimė dar trys seserys. Ataskaitiniai vykdavo prieš Kalėdas. Ilga ir sunki žiema laukdavo dar prieš akis. Nežinau, ką tada jausdavo tėvas. Bet girtas visada dainuodavo: „Komunistai tegu žino, / kad jiems kartą / galas bus, / iš miškų ir iš beržynų / broliai jiems paruoš kapus.“ Nebadavome. Ne. Mūsų kaimą maitino ežeras. Namuose galėjo nebūti duonos, bet visada būdavo žuvies… Tėvai darė viską, kad vaikų pilvai būtų pilni. Mokykloje, kiek prisimenu, būdavo sunku susikaupti. Ypač pavasarį. Dabar pasakytų: nevisavertė mityba.
Rusas visada buvo toks. Jam svarbu buvo išgert ir paėst. Patys dirbti tingėdami atiminėjo iš kitų. Na, tai kas, kad vaikai žiemą tindavo iš bado. Iš senelio pasakojimų miglotai prisimenu kalbas apie pyliavas, tai yra prievoles grūdais ir kitais žemės ūkio produktais.
Ilgoka įžanga, tiesa? Kalbėsime apie Rusijos pasitraukimą iš grūdų sutarties. Visas pasaulis, netgi Putino simpatikai, turėjo progos įsitikinti, kad bet kokie resursai Putino rankose tampa ginklu. Nesvarbu, ar tai nafta, ar dujos, ar maistas. Rusija iš naftos uždirba mažiau, o karas vis labiau brangsta. Reikia pinigų. Jų galima gauti dirbtinai sukėlus grūdų kainas. Todėl Rusijai labai svarbu užblokuoti Ukrainos grūdų išvežimą. Ir tai daryti imama visu rimtumu. Tai liudija faktas, kad Rusija jau ne pirmą kartą atakuoja Odesos grūdų terminalus. Susprogdinti gyvenamieji namai, mokyklos, gydymo įstaigos, teatrai. Tokie Rusijos karo nusikaltimai.
Dabar šį sąrašą bus galima papildyti ir sušaudyta duona. Kas Putinui badaujantys vaikai? Absoliutus niekas. Jeigu kas, jis padarys taip, kad ir Rusijos vaikams nebeužteks duonos. Rusijos metodai nesikeičia ir nesikeis. Pasaulis Rusijai turi duoti rimtą atkirtį, nes ji elgiasi taip, tarytum Juodoji jūra būtų Rusijos vidaus ežeras. Vargu ar tai patiks Turkijai. O Rusijos užpulti laivai su grūdais kitų šalių teritoriniuose vandenyse turėtų būti traktuojama kaip pasikėsinimas į tų šalių suverenitetą. Ir čia jau turėtų įsikišti NATO.
Dabar apie mūsų kaimynę Baltarusiją ir jos svečią Prigožiną. Lenkija perkelia vis daugiau kariuomenės į pasienį su Baltarusija. Nerimo gaidelės girdisi ir Lietuvoje.
O aš nematau didesnės grėsmės. Prigožino armijos likučiai nepuls Suvalkų koridoriaus. Prigožinas ir jo samdiniai atsidūrė čia ne tam. Profesionalų kariuomenė Baltarusijoje reikalinga ne Rusijai. Ji reikalinga Lukašenkai, kad išsaugotų valdžią savo rankose. Panašu, kad buvęs kolchozo pirmininkas vėl pergudravo Putiną. Kas dabar gali pašalinti Lukašenką? Tikrai ne Vakarai. Iš Vakarų Lukašenkai nėra jokios grėsmės. Vienintelė grėsmė bulvių karaliui yra iš Rusijos. Ir jis tai žino. Putinas buvo užsimojęs atimti iš Prigožino jo samdinius. Dėl to ir įvyko maištas. Tačiau Prigožinas norėjo tik pagąsdinti, jis nebuvo pasiruošęs perimti valdžios. Galbūt jis ir pats netikėjo, kad eis taip toli. Jis išsigando, kai pamatė ir visam pasauliui parodė, kad Rusija tokia silpna, o Putinas – elementarus bailys.
Lukašenka nėra labai protingas, bet jis yra pakankamai gudrus. Jam vis pasisekdavo pergudrauti Putiną. Vargu ar kas tikėjosi, kad Batka atlaikys Putino spaudimą ir nepasiųs savo kariuomenės į Ukrainą. Bet jis kažkokiu būdu sugebėjo atsilaikyti. Jis gerai supranta, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, o ypač pralaimint karą, Putino kantrybė gali baigtis. Todėl Prigožinas jam yra reikalingas. Po to, kas atsitiko su Prigožino armija, jo meilė Rusijai ir jos diktatoriui baigėsi. Matydamas, kad Rusija pralaimi karą Ukrainoje, jis nepraleistų progos įspirti į užpakalį, bunkeriniam, o jo samdiniai nedvejodami atsuktų vamzdžius į Rusijos pusę.
Yra dar vienas dalykas, kodėl aš nematau pavojaus iš Baltarusijos pusės. Baltarusiai niekada nebuvo kareiviai. Jie visada buvo žemdirbiai, bulvių augintojai, ir karas tikrai ne jiems. Buvęs kolchozo pirmininko pavaduotojas irgi ne karvedys. Senis nori ramaus ir patogaus gyvenimo prabangoje. Jis gali grasinti, bet ne kariauti. Jis drąsus tik prieš beginklius savo žmones.
