Mūsų gyvenimo spalvos

Po gaubtu

Vytautas Kazela

Baigiasi šventinis laikotarpis. Šiemet Lietuvoje jis buvo ramesnis ir tylesnis. Ir man tai patinka. Triukšmingai švęsdami mes negirdime savęs. Negirdime savo širdies. Fejerverkais, „bumčikais“ mes užmušame savyje protėvių balsą, jų sukauptą patirtį ir išmintį. Kodėl mūsų gyvenime tiek daug nerimo, įtampos? Kodėl nebėra tikėjimo ir tikėjimo teisumo? O tikėjimo teisumas yra labai svarbus. Daug svarbesnis negu įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Tikėjimo teisumas tau suteikia daugiau stiprybės ir ištvermės. Pasaulis nuėjo ne ta kryptimi. Iš po mūsų kojų išmuštos tradicinės vertybės, susiklosčiusios per tūkstančius metų. Iš to kyla visi mūsų gyvenimo sunkumai. Ir mums iš naujo reikia mokytis meilės, tolerancijos ir kitų vertybių. Kova tarp gėrio ir blogio vyksta nuolatos. Gundymai atsiveria vis naujais pavidalais. Gundančiojo rankose gražiai spindintis masalas: valdžia, laisvė ir pinigai. Nedaug tokių, kurie tam atsispirs… Blogio pasaulis ne tik žarstosi pinigais, bet taškosi pykčio ir agresijos purslais. Šios šventės buvo kitokios. Net mano vaikystėje prie Kūčių stalo nebuvo kalbama apie karą. O per šias Kūčias kalbėjome. Ir manau, kad ne mes vieni. Aš vis galvoju, kur slypi ukrainiečių tautos stiprybė. Kaip jie neverkšlendami iškenčia tamsą, šaltį, jų namų naikinimą, pačių artimiausių žmonių netektis? Jie stiprūs savo tikėjimo teisumu. Jie gina savo tėvynę, tautos teisę spręsti savo ateitį. O tai pamatinės kiekvienos tautos vertybės. Prieš Kūčias interneto platybėse mačiau įspūdingą nuotrauką: namo rūsyje, mažame aptvarėlyje, miegančius tris mažamečius ukrainiečių vaikus. Ir tada impulsyviai pagalvojau, kad Kristus šiais metais užgims Ukrainoje. Tik ar mes Jam leisime tai padaryti? Yra viena sąlyga: turi būti didelis tikėjimas ir didelė meilė. Mūsų Viešpats, pats būdamas meilė, ja dalinasi su kitais. Kiek mes mylime, atjaučiame ir remiame ukrainiečių tautą, tiek mes mylime Viešpatį.

Šios šventės buvo kitokios. Net mano vaikystėje prie Kūčių stalo nebuvo kalbama apie karą. O per šias Kūčias kalbėjome. Ir manau, kad ne mes vieni. Aš vis galvoju, kur slypi ukrainiečių tautos stiprybė. Kaip jie neverkšlendami iškenčia tamsą, šaltį, jų namų naikinimą, pačių artimiausių žmonių netektis? Jie stiprūs savo tikėjimo teisumu. Jie gina savo tėvynę, tautos teisę spręsti savo ateitį. O tai pamatinės kiekvienos tautos vertybės. Prieš Kūčias interneto platybėse mačiau įspūdingą nuotrauką: namo rūsyje, mažame aptvarėlyje, miegančius tris mažamečius ukrainiečių vaikus. Ir tada impulsyviai pagalvojau, kad Kristus šiais metais užgims Ukrainoje.

Tęsinį skaitykite 2023 01 04 „Utenyje“