Vytautas Kazela
Praeitą savaitę buvau Druskininkuose. Orai pasitaikė gražūs. Pats narcizų ir sakurų žydėjimas. Sėdėjau ant suoliuko ir žiūrėjau į žiedais apsipylusius medžius, galvojau, koks nuostabus laikas ir kaip gyventi gera. Net susigraudinau. Grįždamas prie automobilio išėjau prie rusų kareivių kapų. Be įprastos pompastikos – pievelėje suguldytos marmurinės plokštės su pavardėmis. Ir taip kiekviename Lietuvos mieste ir miestelyje, visoje Europoje. Visur ir visus jie vadavo, kol patys pavirto žeme… Niekas dabar jų kapų nebelanko, tik komunalinio ūkio darbuotojai šitas kapines kartkartėm aptvarko. Lyg ir turėtų būti gaila ne laiku užgesusių gyvybių, bet važiuodamas į šį kurortą pakelėse mačiau daugybę nuorodų į Lietuvos partizanų žūties vietas. Mačiau statistiką, kad Lietuvoje 1945–1954 m. žuvo 20 tūkstančių pasipriešinimo kovų dalyvių. Apie pusė jų 16– 21 metų amžiaus. Į Lietuvos žemę per tą patį laiką atgulė ir beveik 13 tūkstančių okupantų. Štai kokią laisvę pasauliui neša „amžini“ išvaduotojai, šiuo metu savo kūnais tręšiantys Ukrainos juodžemį.
Tęsinį skaitykite 2023 04 26 „Utenyje“
Visur ir visus jie vadavo, kol patys pavirto žeme… Niekas dabar jų kapų
nebelanko, tik komunalinio ūkio darbuotojai šitas kapines kartkartėm aptvarko.
Lyg ir turėtų būti gaila ne laiku užgesusių gyvybių, bet važiuodamas į šį kurortą
pakelėse mačiau daugybę nuorodų į Lietuvos partizanų žūties vietas. Mačiau statistiką,
kad Lietuvoje 1945–1954 m. žuvo 20 tūkstančių pasipriešinimo kovų dalyvių. Apie pusė
jų 16– 21 metų amžiaus. Į Lietuvos žemę per tą patį laiką atgulė ir beveik 13 tūkstančių
okupantų. Štai kokią laisvę pasauliui neša „amžini“ išvaduotojai, šiuo metu savo
kūnais tręšiantys Ukrainos juodžemį.
