Seniai gyvenu ir tariausi pažįstąs žmones, o dabar vis dažniau suprantu, kad taip nėra. Iš tikro žmogų varge ar nelaimėje pažinsi. Kasdienybėje visi dėvi kaukes. Šitos kaukės netrukdo su žmogumi suvalgyti pūdą druskos, o jo, tikrojo, taip ir nepamatai. Su daugeliu bendravai, diskutavai, laikei kultūringu žmogumi, o štai dabar skaitai jo pasisakymus feisbuke ir norisi susiimti už galvos. Ir bėgti kuo toliau: teisinga tik jo ir jam padlaižūniškai pritariančių nuomonė ir matymas. Kitos nuomonės nėra arba ji neteisinga. Net ne neteisinga, o nupirkta, užsakyta. Stalininė logika – kas ne su mumis, tas prieš mus.
Su daugeliu bendravai, diskutavai, laikei kultūringu žmogumi, o štai dabar skaitai jo pasisakymus feisbuke ir norisi susiimti už galvos. Ir bėgti kuo toliau: teisinga tik jo ir jam padlaižūniškai pritariančių nuomonė ir matymas. Kitos nuomonės nėra arba ji neteisinga.
Gegužės 12-ąją žinomi pramogų verslo žmonės, renginių organizatoriai surengė akciją – pasipuošė statybininkų šalmais ir drabužiais ir išėjo pasivaikščioti šalia Vyriausybės. Susirinkimas #kultūrosstatybos, kviečiantis valdžios atstovus į atvirą diskusiją, reiškia nepritarimą jos patvirtintam pagalbos planui kultūros sektoriui ir prašo aiškių atsakymų į keliamus klausimus. Svarbiausias: kada jiems bus leista dirbti? Na, su menu ir kultūra tai nieko bendra neturi – pramogų verslo kategorija tinka labiau. Pasivaikščiojimą palaikė Renginių industrijos asociacija, Asociacija „Lietuvos festivalių aljansas“. Šiai pilietinei akcijai savo pritarimą išreiškė būrys visuomenėje žinomų žmonių, tarp kurių – Agnė Grigaliūnienė, Justė Arlauskaitė-Jazzu, Gediminas Jaunius, Andrius Mamontovas, Saugirdas Vaitulionis, Remigijus Žiogas, Donatas Montvydas, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Nijolė Pareigytė-Rukaitienė, Erica Jennings, Gytis Ivanauskas, Tadas Gryn, Mia Pilibaitytė, Gabrielius Liaudanskas-Svaras, Andrius Žiurauskas, Eimutis Kvoščiauskas, Eglė Jackaitė, Valdas Petreikis ir daugelis kitų aktorių, atlikėjų ir renginių organizatorių. Galvoju, kad atlikėjams dabar sunku – įpratę neskaičiuoti pinigų, maudytis prabangoje, tenkinti visus savo įgeidžius pramogų verslo atstovai su siaubu pamato, kad pinigų upės ir upeliai senka. Jie neklausia: kada mums bus saugu dirbti? Jie klausia: kada bus leista dirbti? Žinote, kiek uždirba menininkai, rašytojai? Jie per metus neuždirba tiek, kiek žinomas atlikėjas per vieną koncertą. Bet jie tyli. Ir dar. Ar tokios akcijos nežemina statybininkų, jų sunkaus darbo? Pats jaunystėje dirbau statybose, ten sutikau daug puikių, aukštos kultūros ir moralės žmonių. Beje, statybų sektorius nukentėjo bene labiausiai, bet vėlgi nematau tikrų statybininkų šalia Vyriausybės ar kokios nors ministerijos. Jie įpratę sunkiu darbu uždirbti pinigus. Negirdėjau, kad scenoje būtų žuvęs bent vienas atlikėjas. Na, jei ir miršta, tai tik nuo narkotikų perdozavimo. Statybose visada žūdavo žmonės. Pats mačiau, kai už penkių metrų nuo manęs iš trisdešimties metrų aukščio nukrito ir užsimušė patyręs montuotojas. Gal todėl dauguma jų supranta, kad nėra didesnės vertybės už žmogaus gyvybę.
Negirdėjau, kad scenoje būtų žuvęs bent vienas atlikėjas. Na, jei ir miršta, tai tik nuo narkotikų perdozavimo. Statybose visada žūdavo žmonės. Pats mačiau, kai už penkių metrų nuo manęs iš trisdešimties metrų aukščio nukrito ir užsimušė patyręs montuotojas.
Daugeliui kito žmogaus gyvybė iš viso nėra vertybė. Vis dažniau viešai nuskamba klausimas valdžiai: kodėl pandemijos metu nenuėjote tuo keliu, kuriuo nuėjo Švedija, Jungtinė Karalystė? Suprask: kodėl neleidote išmirti seniams, kad jauni galėtų savęs nevaržyti ir gyventi įprastą gyvenimą? Mums, jauniems, joks virusas nebaisus. Jį persergame lengviau nei gripą. Mielieji mano, o ar pagalvojate apie tuos, kurie tą ligą net ir lengvai perserga? Kas bus su jais po metų, po trejų, po penkerių? Ar nesuirs jų plaučiai, neatsisakys nervų sistema? Su kitu net panašiu susirgimu niekas nė nebuvo susidūrę. Užgriuvo kaip pavasario pabaigos sniegas ant galvos. Tai visai naujas virusas, kai net mokslas jo negali suprasti ar nuspėti. Atrandami vis nauji viruso simptomai. Pradžioje buvo tik karščiavimas, kosulys. Gydytojai jau gali konstatuoti, kad virusas pažeidžia ne tik plaučius. Virusas puola širdį, silpnina širdies raumenis ir sutrikdo ritmą. Jis taip atakuoja inkstus, lėtai paveikia nervų sistemą, nuslopindamas skonio ir kvapo jutimą, o retkarčiais pasiekia smegenis. Dėl to gali susiformuoti staigią mirtį atnešantys kraujo krešuliai, gali įvykti viso organizmo kraujagyslių uždegimas. Kuo daugiau tą virusą pažįstame, tuo jis baisesnis.
Kas bus su jais po metų, po trejų, po penkerių? Ar nesuirs jų plaučiai, neatsisakys nervų sistema? Su kitu net panašiu susirgimu niekas nė nebuvo susidūrę. Užgriuvo kaip pavasario pabaigos sniegas ant galvos.
Aš dar suprantu jaunus žmones, bet kai apie tai, kad virusas nepavojingas, pradeda kalbėti šešiasdešimtmečiai ir vyresni, belieka tik konstatuoti, kad sovietinis režimas penkiasdešimt metų mokė mus gyventi šia diena. Dabar matai, kad prinoko kartūs vaisiai. Popiežius Pranciškus vizito Lietuvoje metu Arkikatedros aikštėje sakė jaunimui: „Viešpats mus gelbsti padarydamas mus tautos dalimi. Viešpats mus gelbsti leisdamas tapti tautos dalimi. (…) Niekas negali sakyti: „Aš išsigelbėsiu pats vienas“, visi esame susiję tarpusavyje, esame „tinkle“. (…) Neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau yra eiti po vieną. Nepasiduokite pagundai susikoncentruoti į save, žiūrėti į savo pilvą, tapti egoistais ar lengvabūdžiais skausmo, sunkumų ir praeinančios sėkmės akivaizdoje. Dar kartą patvirtinkime, kad „tai, kas atsitinka kitam, atsitinka man“. Eikime prieš srovę, nepasiduodami tam individualizmui, kuris izoliuoja mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Susirūpinusius savo įvaizdžiu, tuo, kaip aš atrodau. Apgailėtina gyventi priešais veidrodį, apgailėtina. Gyvenimas gražus su kitais – mūsų šeimose, su draugais, dalyvaujant savo tautos kovose… Toks gyvenimas yra gražus!“ Ar tie žmonės, šiandien garsiausiai rėkiantys, kaip jiems sunku, nėra užsižiūrėję į veidrodį: aš – gražiausias, aš – protingiausias, aš – nelaimingiausias! Žiūrėti į savo bambą ir įsivaizduoti ją pasaulio centru – be galo nuobodus dalykas. Gyvenimas ir pasaulis gražus žmonėmis, bet pirmiausia santykiais tarp žmonių.
Apgailėtina gyventi priešais veidrodį, apgailėtina. Gyvenimas gražus su kitais – mūsų šeimose, su draugais, dalyvaujant savo tautos kovose…
Niekam nėra lengva pandemijos ir karantino metu. Šiuo metu Lietuvoje 270 tūkstančių laikinai nedirbančių žmonių. Gerai pagalvokime, ar mūsų problemos didesnės negu jų. Ar mes patys nelaimingiausi? Visada yra gerų žinių, tik mes nelinkę jų pastebėti. Kaip rodo „Doing Business“ tyrimai, pagal verslo aplinkos vertinimo indeksą Lietuva 2019 metais pasiekė aukščiausią kada nors turėtą poziciją – 11 vietą tarp 190 šalių. Tarp visų 27 Europos Sąjungos valstybių narių Lietuva užima ketvirtą vietą.
Per tūkstančius metų išnyko daug gyvūnijos ir augalijos rūšių ir veislių. Žmogus išliko vien tik todėl, kad visada mokėjo prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių.
Karantino sąlygos švelninamos. Jau apsauginių kaukių nešiojimas tapo ne privalomas, o rekomendacinio pobūdžio. Tikiu, kad mūsų žmonėms užteks sveiko proto ir toliau jas dėvėti. Ir savo mirusiuosius galėsime palaidoti be apribojimų. Tačiau blogiausia, kad išmoktas pamokas mes labai greitai pamirštame, pernelyg greitai atsipalaiduojame. Iš vieno savo draugo išgirdau labai protingą pamokymą: būk protingas bailys. O tai reiškia – nepanikuok, bet būk atsargus. Mes gal jau niekada negyvensime taip, kaip gyvenome iki pandemijos pradžios. (Norėčiau būti neteisus.) Aplinkybės pasikeitė. Per tūkstančius metų išnyko daug gyvūnijos ir augalijos rūšių ir veislių. Žmogus išliko vien tik todėl, kad visada mokėjo prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Vėl žmonės pradėjo rinktis į bažnyčias, pradeda veikti vaikų darželiai. Greitu laiku bus atidarytos kavines, duris atvers restoranai. Tingintys gaminti maistą namuose ir mėgstantys skaniai pavalgyti galės atsikvėpti. Tikėtina, kad moskleiviai susirinks į klases. Taip vyksta visoje Europoje. Vidaus rinka atsigauna, tik su eksportu ne viskas gerai.
Čia jau gal pabaigai. Yra sakančių: neskaičiuokime mirusiųjų. O aš galvoju priešingai – skaičiuokime mirusiuosius ir sergančiuosius ir dar padauginkime kelis kartus, nes už kiekvieno sergančiojo ar mirusiojo stovi jo artimieji.
Čia jau gal pabaigai. Yra sakančių: neskaičiuokime mirusiųjų. O aš galvoju priešingai – skaičiuokime mirusiuosius ir sergančiuosius ir dar padauginkime kelis kartus, nes už kiekvieno sergančiojo ar mirusiojo stovi jo artimieji, kurie patiria didžiulę kančią ir netektį. Tai neleis mums atsipalaiduoti. Kol nėra vakcinos nuo COVID-19, pergalę švęsti per anksti. Tikėtina ir antroji viruso banga rudenį. Tik va – atostogų ir kelionių bent jau vidutiniokams nereikės. Kelialapiai gal ir nepabrangs taip, kad būtų neįmanoma įpirkti, bet kelionių sveikatos draudimas turėtų brangti žiauriai. Kažkaip dėl to visai neskauda galvos – Lietuvoje tiek daug gražių ir įdomių vietų. Kiekviename rajone yra ką pamatyti. Va, neseniai lankiausi Taujėnų dvare. Netoli – Ukmergės rajone. Ir likau sužavėtas ne tik nuostabiaus dvaro, bet ir aplink augančio parko. Man patiko, kad čia neprisodinta sakurų ar kokių kitokių dekoratyvinių augalų. O jei dar į Latviją bus leista išvykti, turėsime nepamirštamas atostogas.
