Vytautas Kazela
Niekas turbūt netikėjo, kad karas Ukrainoje tęsis taip ilgai. Buvo visko, netgi pačių įvairiausių abejonių. Rusija tikėjo, kad užims Ukrainą per dvi savaites, o jei tai nepavyks, suskaldys Vakarų šalių vienybę ir susilpnins sąjungininkų pagalbą Kijevui, panaudodama energetinį šantažą. Kai ir to neatsitiko, pabandė sunaikinti Ukrainos civilinę infrastruktūrą ir taip sukelti ukrainiečių tautos nepasitenkinimą savo valdžia. Ir vėl atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo, – ukrainiečių pasitikėjimas Prezidentu ir kariuomene tik išaugo. O rusai pagaliau suprato, kad nė velnio nepažįsta ukrainiečių tautos. Sakiau, kad buvo įvairių abejonių. Tai teko patirti ir man. Paskutinis abejonių kurmis įsirausė į mano vidų artėjant pirmosioms karo metinėms. Rusija telkė karines pajėgas, o sąjungininkai tik pradėjo kalbėti apie sunkiųjų tankų tiekimą Ukrainai. Kad ir kaip skaičiavau, atrodė, kad viskas beviltiškai pavėluota, o Vakarų tankai, jei ir pasirodys, tai pasirodys tiktai pavasario pabaigoje.
Baigiantis pirmiesiems karo metams pasirodė ir pirmieji stiprūs vilties ženklai. Stipriausias iš jų – senelis Baidenas atvyko į Kijevą. Nors iš pradžių buvo kalbėta, kad jis karo metinių išvakarėse lankysis tik Lenkijoje ir čia galbūt susitiks su Ukrainos prezidentu. Buvo siūlomos susitikimo vietos Lenkijos ir Ukrainos pasienyje, bet Baidenas sėdo į traukinį ir atvyko į Kijevą! Ką čia bepridursi: jis lankėsi laisvos šalies sostinėje! Taip, Jungtinės Amerikos Valstijos informavo Rusiją apie savo šalies prezidento vizitą. Jie neklausė, ar galima, – jie informavo. Ir tai buvo labai stiprus pareiškimas.
Tęsinį skaitykite 2023 03 01 „Utenyje“
