Anksčiau ar vėliau kažkas turi įvykti, kažkas turi keistis. Netikėtai atsidūrėme keisto karo epicentre. Man gaila dabartinės Vyriausybės, ypač Ingridos Šimonytės. Ji atėjo į valdžią, kai Lietuvoje jau siautėjo pandemija. Buvusiai valdžiai jau buvo pavykę susitvarkyti su pirmaisiais iššūkiais, išmokti kai kurias pamokas. Perimti valstybės valdymą premjerei teko su iš esmės jauna, jokios patirties neturinčia komanda. Panašiai buvo prieš keliolika metų Estijoje, bet jauni šios šalies ministrai atėjo ramiu laiku, įprastinėmis sąlygomis, ir galėjo pasiraitoję rankoves kibti į per dešimtmečius nesprendžiamas problemas. Ir jiems pavyko. Mums paprasčiausiai nebuvo laiko mokytis – reikėjo dirbti. Dirbti nebijant padaryti klaidų, nebijant žengti nepopuliarių žingsnių. Ministrai išsigando ir susigūžė. Kurie šiuo metu matomi? I. Šimonytė, Agnė Bilotaitė, šiek tiek Arūnas Dulkys ir Gabrielius Landsbergis. Kažkur prapuolė Aušrinė Armonaitė. Didesnio aktyvumo norėtųsi iš patyrusio vilko Arvydo Anušausko. Visiškai pritariu Seimo nariui Audroniui Ažubaliui, kad kai kurie ministrai „yra nepajėgūs šioje situacijoje adekvačiai jos vertinti ir spręsti. Visi mes tą žinome ir matome. Manau, kad ir Vyriausybės vadovė, ir pozicija turi tiesiog atsisveikinti su tais žmonėmis ir paskirti kitus“. Norisi tik pridurti, kad ne laikas mokyti kareivius, kai reikia eiti į priešakines linijas.
Tačiau noriu pabrėžti, kad ši valdžia yra išrinkta visų Lietuvos žmonių, ir jos priimami sprendimai, jeigu jie nepažeidžia šalies Konstitucijos, yra teisėti. Rizikuoju būti nepopuliarus stodamas į valdžios pusę, tačiau priimtus sprendimus privalu vykdyti.
Tęsinį skaitykite 2021 08 11 „Utenyje“
