Vytautas Kazela
Ne vienas turbūt pyktelėjo: ko tu vis rašai apie tą Ukrainą? Todėl, kad kitaip negaliu. Visada rašau tik tai, ką man skauda. Nuo pat pirmosios dienos karas labai mane užkabino, įtraukė ir nė akimirkai nepaleidžia. Gal todėl, kad neblogai pažinojau tą šalį, tuos žmones: važiavau ilsėtis į dabar okupuotą Berdianską, Odesą, buvo dieniniai pasivaikščiojimai po Kijevą, naktiniai – po Lvovą. Kalbėjausi su daugeliu žmonių. Kai kurių šiandien gal jau nebėra.
Prieš keletą dienų ji paskambino motinai ir verkdama pasakojo, kad į jų kliniką iš Ukrainos buvo atvežti keturiasdešimt penki 1–14 metų amžiaus vaikai, kurie šiame kare neteko abiejų tėvų. Nuo to, ką patyrė, jie nustojo kalbėti ir beveik visi pražilo… O kur dar tie daugiau nei 200 tūkstančių vaikų, pagrobtų ir išvežtų į Rusiją? Ar gali tai nejaudinti, ar gali to neskaudėti? Ar galima tai atleisti, pamiršti, susitaikyti? Širdis kruvinomis ašaromis verkia…
Tęsinį skaitykite 2022 06 01 „Utenyje“