Man sako: gana rašyti apie karą Ukrainoje, atsigręžk į tai, kas dedasi Lietuvoje. Ir čia užtenka vargo, problemų, moralinio nuopuolio. Taip, tikrai taip. Mums sunku ir gal bus dar sunkiau. Ir mūsų visų pareiga vėl suremti pečius ir kartu įveikti visus sunkumus. Vėl tapti viena vieninga tauta. Penktadienį susitikau su nuo karo pabėgusiais Ukrainos vaikais, kurie mokosi Utenoje. Kalbėjomės. Žiūrėjome vieni kitiems į akis. Vaikų akys nemoka meluoti. Tos akys yra matę, kaip žūsta jų tėvai, kiti artimieji, kaip dega, griūva jų vieninteliai namai. Bet jų akyse aš nemačiau nevilties, tik didelį tikėjimą pergale. Girdėjau tvirtus žodžius: mes viską atstatysime! Jie moko mūsų vaikus patriotiškumo. Prie mokyklos, kurioje jie mokosi, plevėsuoja Lietuvos, Europos Sąjungos ir Ukrainos vėliavos.
Ir po nevykusio vaikiško pokšto užtenka atvesti pokštininką prie lango ir parodyti vėliavas, vaikas iš karto pasikeičia. Ir man, sekančiam įvykius Lietuvoje, kartais užeina didelis noras vieną ar kitą politiką atvesti prie Lietuvos Respublikos vėliavos ir labai paprastai paprašyti: nedaryk gėdos Lietuvai!
Penktadienį susitikau su nuo karo pabėgusiais Ukrainos vaikais, kurie mokosi Utenoje. Kalbėjomės. Žiūrėjome vieni kitiems į akis. Vaikų akys nemoka meluoti. Tos akys yra matę, kaip žūsta jų tėvai, kiti artimieji, kaip dega, griūva jų vieninteliai namai. Bet jų akyse aš nemačiau nevilties, tik didelį tikėjimą pergale. Girdėjau tvirtus žodžius: mes viską atstatysime! Jie moko mūsų vaikus patriotiškumo.
Tęssinį skaitykite 2022 11 16 „Utenyje“
