Vytautas KAZELA. Kodėl kartais reikia bent porą dienų pabūti vienam? Kad susigaudytum savyje ir išorėje. Karšta reakcija retai kada būna teisinga. Reikia nuraminti karštą kraują, kad išsaugotum šaltą protą. Nežinau, ar kas nors pastebi, kad mums per prievartą brukama laimės kultūra. Nori būti laimingas? Būk. Net jei nenori būti, vis tiek būk! Bet įdomiausia, kad kuo daugiau visuotinės laimės, tuo daugiau nelaimingų žmonių. Kas sudaro dabartinės laimės sąvoką?
Bet įdomiausia, kad kuo daugiau visuotinės laimės, tuo daugiau nelaimingų žmonių.
Geras maistas, didelis pramogų pasirinkimas ir nežabota asmeninė laisvė. Iš tiesų turėtume būti laimingų žmonių visuomenė – nėra karo, esame pavalgę, turime mylimų žmonių, yra mus mylinčių. Tokia paprasta žmogiška laimė. Vietoj jos mums dažnai brukamas dirbtinis pakaitalas su sąlyga, kad nustotume galvoti ir net matyti nelaimingus žmones. Bet kodėl tada tiek daug piktų žmonių? Svarbiausia, kad iš dabartinės laimės sąvokos eliminuojamas meilės elementas. Taip, man nepatinka pliažas Lukiškių aikštėje, bet lygiai taip man nepatinka ten esančių žmonių drabstymas fekalijomis. Vienuolė, disidentė Nijolė Sadūnaitė, paklausta, ką mano apie Lukiškių aikštėje įrengtą pliažą, atsakė: „Mane šiurpas nukrėtė. Labai skaudu. Tai yra išsityčiojimas. KGB darbuotojai taip nesityčiojo, kaip laisvoje Lietuvoje tyčiojasi valdžia. Čia korė sukilėlius ir kankinius. Man atrodo, kad pliažo įrengimas Lukiškių aikštėje yra proto užtemimas. Vilniuje yra milijonai vietų pliažui… Ką žmogus turi galvoti, tai nuspręsdamas? Kasdien meldžiuosi už Vilniaus merą R. Šimašių. Man gaila šio žmogaus. Įdomu, ką jis galvotų, jeigu ant jo artimųjų kapų būtų įrengtas pliažas? Jeigu iš jo artimųjų taip išsityčiotų?“ Ji nepasakė – aš jo nekenčiu, jį keikiu, ji pasakė: aš už jį meldžiuosi. Čia ir yra esmė – mylėti žmogų. Suprasti, kad žmogus gali klysti, ir jeigu jis to nesupranta – melstis už jį. Bijau negalvojančių, savo teisumu įsitikinusių žmonių. Su tokiais neįmanoma diskutuoti. Kodėl laimingų žmonių visuomenėje tiek daug nelaimingų žmonių? Ar prieš 30 metų kas nors buvo girdėjęs apie panikos priepuolius? Dabar su šia problema susiduria labai daug iš pažiūros stiprių žmonių, dažniausiai vyrų. Specialistai teigia, kad šią problemą sukelia neišreikštos emocijos. O reikšti emocijas laimingų žmonių visuomenėje yra nepriimtina. Nemadinga liūdėti, verkti, būti nusivylusiam. Mes pripratome dėvėti kaukes, šypsotis amerikietiška šypsena. Bet kaip tada atpažinti klaidingus įsitikinimus ir juos keičiant keisti savo elgesį? Paprasčiausiai reikia nebijoti pasirodyti silpnu žmogumi. Jei norisi verkti – paverk, jei norisi gedėti – gedėk. Paprasčiau sakant – gyvenk žmogišką gyvenimą. Ne pagal priimtus standartus. Normas ir standartus, o tuo labiau elgsenos madas sukuria žmonės, o žmonėms būdinga klysti.
Mes pripratome dėvėti kaukes, šypsotis amerikietiška šypsena. Bet kaip tada atpažinti klaidingus įsitikinimus ir juos keičiant keisti savo elgesį?
Sakoma, kad daugeliu suicido atvejų žmogus neturėjo su kuo išsikalbėti. Reikia nebijoti kalbėtis. Kodėl krikščionybėje atsirado išpažintis? Todėl, kad žmogui per sunku su savo nuodėme, sunku vienam su savo mintimis. Jos jį graužia iš vidaus. O išsakytos virsta palengvėjimo ašaromis ir nuoširdžia atgaila. Gal per daug gerai gyvename ir artėti prie Dievo nebeliko prasmės? Mes paprasčiausiai atpratome mylėti kitus, o vienintelis kelias, vedantis pas Dievą, yra per supratimą, atjautą ir meilę. Laimingų žmonių visuomenėje nelieka vietos Dievui. Stebime staiga ištuštėjusias bažnyčias. Kas atsitiko? Gal per daug gerai gyvename ir artėti prie Dievo nebeliko prasmės? Mes paprasčiausiai atpratome mylėti kitus, o vienintelis kelias, vedantis pas Dievą, yra per supratimą, atjautą ir meilę. Ne „švęsti gyvenimą“, o gyventi. Kad žmogus susiprastų ir grįžtų prie tradicinių vertybių, kurios buvo kuriamos šimtus ar tūkstančius metų, jam reikia didelių sukrėtimų, kad jo siela apsipiltų krauju. Kai aš bandžiau kovoti, pakeisti pasaulį – pasaulis nepasikeitė. Kai nusiraminau, pabandžiau suprasti, strėlės taip pat lėkė į mane, bet manęs jau nebežeidė. Kai aš bandžiau kovoti, pakeisti pasaulį – pasaulis nepasikeitė. Kai nusiraminau, pabandžiau suprasti, strėlės taip pat lėkė į mane, bet manęs jau nebežeidė. Neatsakyti tuo pačiu, atleisti – štai kur esmė. Dievas visada mažųjų pusėje – jis yra kupinas užuojautos mažiesiems ir vargingiesiems, prislėgtiems. Jis duoda jiems viltį. Svarbiausia, ką praranda laimingų žmonių visuomenė, – tai amžinojo gyvenimo viltį. Jie švenčia gyvenimą, bet retas iš jų supranta, kad tai pabaigtuvių puota. Jis priima tave tokį, koks tu esi. Ir pamažu dingsta nerimas, nusiminimas. Atsiranda noras išeiti iš užburto rato, atsiplėšti nuo aplinkos, siekti geresnio, dvasingesnio gyvenimo. Svarbiausia, ką praranda laimingų žmonių visuomenė, – tai amžinojo gyvenimo viltį. Jie švenčia gyvenimą, bet retas iš jų supranta, kad tai pabaigtuvių puota. Prisimenu vieno kunigo pasakytus žodžius, kad, kai jis dalija Komuniją, neretai mato, jog ji krinta į bauginančią ir juodą prarają. Šėtonas nėra padaras su ragiukais. Jis yra tuštuma. Ten neprigis joks daigas, nors ir pačią geriausią sėklą bertume. Nes ten nešviečia meilės saulė. Taip rašydamas aš nenoriu ko nors pakeisti. Žmogui duota pasirinkimo teisė. Iki sprendimo keistis jis turi ateiti pats, ir tai nėra lengvas kelias. Kristus yra pasakęs: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ Jis duoda mums viltį ir ramybę. Tai kas, kad tavo kūnas švenčia gyvenimą, jei sieloje tuštuma, jei joje ūžauja vėjai?