Mūsų gyvenimo spalvos

Banditizmas tarptautiniu lygiu

Vytautas KAZELA. Kiekvieną rytą su nerimu gaudau žinias iš Ukrainos, stebiu tai, kas vyksta Rusijoje. Ir taip jau daugiau nei du šimtai dienų. Sakysite: keistuolis. Gal. Bet visa bėda, kad gerai suprantu, jog viskas yra glaudžiai susiję. Ir kuro, ir maisto, ir kitų prekių kainos. Na dėl karo viskas taip nebūtų pabrangę, jei ne mūsų prekybininkų apetitas. Jie lobsta iš karo. Jie naudojasi situacija. Niekaip negaliu suprasti, ką veikia kontroliuojančios valstybės tarnybos. Maisto kainomis pasivijome Norvegiją. Kitas šalis netgi pralenkėme. Žmonės jau valgo savo santaupas, o ir jų ne kažin kas. Prekybininkai jaučia, kad žmonės dar gali mokėti, todėl ir kelia kainas. Bet tai truks labai neilgai. Šią žiemą prasidės įmonių bankrotai, ypač smulkiųjų. Iki rekordinių aukštumų augs minimalus atlyginimas. Šiemet jis pasiekė 730 eurų. Kitais metais jis augs iki 840 eurų. Jau priversti minimalius atlyginimus kelti šiais metais smulkieji ir vidutiniai verslininkai išsėmė visus resursus.
Yra tik vienas kelias bandyti išlikti – tai mažinti darbuotojų skaičių. Kai laivelis ima skęsti, turi apsispręsti, ar skęsti visiems, ar vieną, ar du išmetus už borto bandyti išplaukti. Tiesa, šiuo atveju keliamas ir neapmokestinamas minimumas. Darbuotojai gaus šimtu eurų daugiau, bet neabejoju, kad viską suės infliacija. Ir kas tada labiausiai nukentės? Patys pažeidžiamiausi – pensininkai. Jei jų pensijos nuo kitų metų ir pakils, tai labai nedaug. Jauni žmonės sako, kad pensininkams ir išlaidos mažesnės. Kodėl? Vanduo kainuoja tiek pat, šildymas tiek pat, elektros energija tiek pat. Na, vyresnis žmogus gal mažiau išleidžia maistui, bet visą tą skirtumą praryja vaistai. Visą gyvenimą sunkiai dirbęs žmogus „sunešiojo“ sąnarius, „užsidirbo“ kraujo spaudimą, širdies ir virškinimo ligas. (Tęsinys 2022 10 05 laikraštyje)