Mūsų gyvenimo spalvos

Iš kitos Lietuvos

Vytautas Kazela

Velniai žino, kas mūsų šalyje darosi! Gimiau ir užaugau 70 kilometrų nuo Vilniaus, o esu toks tamsuolis! Nuo pasaulio „šviesos“ mane išgelbėjo mano proseneliai, prieš 200 metų pabėgę iš Vilniaus. Taigi esu „kaimo japas“ ar paprastų paprasčiausias runkelis. Vadinkite, kaip kam patogiau. Tiesa, runkelių aš nekenčiu – prisimenu, kaip vaikystėje su kauptuku reikėdavo ravėti kelių šimtų metrų ilgio vagas. Dabar net atsiverčiau žodyną, kad būtų aiškiau, kas yra „kaimo japas“. Pasirodo, tai išsižiojęs, susivėlęs, nevalyvas kaimietis. Gal tai ir nelabai man tinka – užsitęsus karantinui užsisakiau plaukų kirpimo mašinėlę ir atsistojęs prieš veidrodį nusikirpau. Kadangi karštą vandenį ruošiu pats, jo irgi netaupau. Taigi, gerbiamieji „pasaulio piliečiai“, pasistenkite sugalvoti kokį nors paniekinamai skambų terminą tokiems kaip aš apibūdinti.

Gal tai ir nelabai man tinka – užsitęsus karantinui užsisakiau plaukų kirpimo mašinėlę ir atsistojęs prieš veidrodį nusikirpau. Kadangi karštą vandenį ruošiu pats, jo irgi netaupau. Taigi, gerbiamieji „pasaulio piliečiai“, pasistenkite sugalvoti kokį nors paniekinamai skambų terminą tokiems kaip aš apibūdinti.

Tęsinį skaitykite 2021 03 17 „Utenyje“