Aktualijos

„Užminuotas“ pavasaris

Vytautas KAZELA. Šiltėjant orams ir liekant vis mažiau sniego norisi išeiti pasivaikščioti ten, kur mažiau žmonių. Tačiau nutirpęs sniegas atvėrė ne tik gražius dalykus, bet ir mūsų žemą kultūrą, o kai kuriais atvejais ir mūsų nužmogėjimą. Gražiausios vietos „užminuotos“ šunų paliktais ekskrementais. Iš tiesų jautiesi tarsi minų lauke – baisu žingsnį žengti. Ir tai tęsiasi metai iš metų, o šiais metais per karantiną sumažėjus kontrolei tai dar labiau išryškėjo. Naujas dalykas – vėjo nešiojamos ir prie žemės priplaktos apsauginės kaukės. Gaila, tačiau niekas nepagalvojo bent jau prie prekybos centrų pastatyti specialių dėžių. Tiesa, galima kaukes mesti ir į buitinių atliekų konteinerius, bet nemanau, kad tai pats geriausias sprendimas.
Į redakciją paskambino vyresnio amžiaus žmogus ir pasiguodė, kad, atėjęs į senąsias Utenos miesto kapines, ketindamas sutvarkyti savo artimųjų kapus, rado dideles krūvas baltų didelio šuns paliktų išmatų: „Atvažiuokite ir patys įsitikinsite.“ Nuvažiavau ir radau taip, kaip pasakojo žmogus. Esu gyvenęs šiame kvartale ir pavasarį išėjęs pasivaikščioti palei kapines grįždavau susierzinęs – aplink kapines, pievose ir prie upės vien tik šunų palikti kakalai. Po to, kai šio šuniško reikalo ėmėsi savivaldybės Viešosios tvarkos skyrius, padėtis pagerėjo. O šiais metais ši problema vėl ėmė lįsti į paviršių. Vadinasi, mumyse niekas nepasikeitė – jei ir drausmina, tai tik baudos.
Per gyvenimą visko esu matęs ir mane labai sunku nustebinti, bet tai jau peržengia visas ribas. Praeitais metais į redakciją užėjusi moteris guodėsi, kad nuėjusi tvarkyti artimųjų kapų rado prie kryžiaus pririštą šunį, o gretimai savo artimųjų kapą tvarkančią jauną porą. Moteris iš susijaudinimo kartojo tik tris žodžius: „Nebeliko nieko švento.“ Ir ką čia daugiau bepridursi. Visiškas nužmogėjimas. Taip jau atsitiko, kad Lietuvoje šuo tapo šeimos nariu. Gyvūnas nuo to nesužmogėjo, o štai žmonės sugyvulėjo.
Negalima pykti ant šuns – jis gyvendamas devynaukščio namo bute neišmoko naudotis tualetu. Jis gamtinių reikalų atlikti išvedamas geriausiu atveju du kartus per parą, o kartais tik vieną. Atveža jį prie kapinių ir paleidžia pabėgioti, o jis suraukęs užpakalį neria kur nors toliau nuo žmonių akių, užlenda už paminklo ir atlieka savo reikalą. Gyvūnas nesupranta, kad tai kapinės, kad tai šventa vieta. Jam paminklas žmogui yra paprasčiausias akmuo, už kurio galima pasislėpti. Bet žmogus tai žino ir supranta ir kažkodėl neveda šuns ant savo tėvo ar motinos kapo gamtinių reikalų atlikti. Tik ant svetimų galima.
Anksčiau buvau sakęs savo artimiesiems, kad, kai numirsiu, mano palaikų nedegintų, dabar galvoju, gal geriau dūmeliu išsisklaidyti virš Lietuvos, negu šuns kakaluose po mirties gulėti? Galėčiau daug ir ilgai apie tai kalbėti, bet žinau, kad tokie žmonės neišgirs. Paklausys šiek tiek ir mestelės: „Užteks, seni, bambėti! Dabar – laisvė! Ką noriu, tą darau! Dar nenustosi – paleisiu šunį.“ Tai būtų tarsi pokalbis su kurčiu. Kai vieno uteniškio paklausiau, ką jis darytų radęs taip išniekintus artimųjų kapus, jis negalvodamas atsakė: „surinkčiau giminės vyrus. Pasislėpę sulauktume, kol šuo atliks savo reikalus, ir „įkalbintume“ jo šeimininką garuojantį „patiekalą“ suvalgyti. Manau, to jam ilgai užtektų.“
Yra vienas civilizuotas argumentas. 2018 metais patvirtintas Utenos rajono kapinių lankymo ir tvarkymo tvarkos aprašas. Jame, be kita ko, sakoma:
Kapinės lankomos visais metų laikais šviesiu paros metu. Lapkričio 1 d. (Visų Šventųjų dieną) ir lapkričio 2 d. (Vėlinių dieną) lankymo laikas neribojamas.

  1. Kapinių teritorijoje draudžiama:
    13.1. be kapinių prižiūrėtojo leidimo važinėti transportu (išskyrus specialųjį);
    13.2. ganyti gyvulius ir vaikščioti su šunimis;
    13.3. be seniūnijos arba kapinių prižiūrėtojo žinios statyti naujus, išvežti remontuoti kapų statinius, sodinti arba persodinti, genėti ar pjauti medžius;
    13.4. statyti suolus praėjimuose tarp kapaviečių;
    13.5. šiukšlinti, mindžioti veją ir gėlynus, laužyti medžius ir krūmus, skinti ar imti gėles, imti smėlį ir žemę ne tam skirtose vietose, gadinti kapinių ir kapų statinius, deginti šiukšles arba jas išmesti ne tam skirtose vietose, trikdyti rimtį ir pažeisti viešąją tvarką;
    13.6. klijuoti ar kitaip tvirtinti skelbimus ar kitokią informaciją ant medžių, stulpų, tvorų, pastatų ar statinių bei kitose šiam tikslui nenumatytose vietose.
    Už šiuos kapinių aprašo pažeidimus numatomos baudos.
    Pagalvokite ir apie savo, savo vaikų ar anūkų sveikatą. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, kasmet užregistruojama daugybė naminių gyvūnų platinamų ligų – toksokarozės, toksoplazmozės ir echinokokozės atvejų. Šias ligas platina šunys ir katės – jų ekskrementuose gali būti įvairių kirmėlių bei milijonai ilgai gyvybingų išliekančių bakterijų. Įvairios bakterijos šunų išmatose gali išgyventi net iki keleto metų ir sukelti sunkias ligas, infekcijas. Nesurinktos augintinių išmatos nėra toks nekaltas dalykas ir gali tapti pavojingos žmonių gyvybei.
    Tam, kad apsaugotume save bei kitus nuo tokių pavojingų ligų ir neterštume aplinkos, reikia tik paprasčiausio sąmoningumo renkant šunų ekskrementus. Problemos sprendimas – labai paprastas. Tiesiog iš anksto reikia pasiruošti pasivaikščiojimams su gyvūnu. Pravartu nuolat kišenėje turėti maišelį, į kurį bus galima surinkti šuns paliktas dovanėles. Specialių patogių maišelių galima įsigyti gyvūnų prekių parduotuvėse. Yra ekologiškų, suyrančių maišelių. Kai augintinis atlieka savo reikalus, tereikia įkišti ranką į maišelį ir su visa sauja paimti tai, ką jis paliko. Maišelį užrišti ir nunešti į tam tikrose vietose pastatytus gyvūnų ekskrementų konteinerius. O jų Utenoje yra tikrai užtektinai.
    Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas numato baudas savo augintinių ekskrementų nesurenkantiems šeimininkams.