Kelias Utena–Vilnius šiame amžiuje tikrai bus

Genovaitė ŠNUROVA. Ir vėl Jeronimas nerimsta. Ir vėl eilinį kartą surado priežastį, dėl ko „suremti ietis“. Greičiau karantinas baigtųsi, tai gal laiko nebeturėtų visur kaišioti nosį, žiūrėti televizijos laidų ir radijo žinių klausytis. Anksčiau jis nemėgo laikraščių skaityti, o dabar gal iš neturėjimo ką veikti turbūt kiekvieną eilutę perskaito. Skambina jis man vakar vakare ir sako: „Skaitei „Utenį“? Jei ne, tai paskaityk, o aš po pusvalandžio paskambinsiu ir patikrinsiu, ar tikrai perskaitei.“ Aš tespėjau pasakyti, kad viso laikraščio per pusvalandį tikrai nespėsiu perskaityti, tai tada sutrumpino skaitymo lauką, pabrėždamas, kad būtinai turiu perskaityti antrą puslapį ir atkreipti dėmesį į naujausią informaciją apie kelio Utena–Vilnius rekonstrukciją. Ką padarysi, teko pasiimti laikraštį ir skaityti. Su Jeronimu menki juokai: jei nepaklausysiu, taigi neatstos… Su juo geriau santarvėje gyventi, tuomet nervų ląstelės lieka sveikos… Taigi skaitau nurodytą vietą: „Procesas pagaliau pajudėjo į priekį. Šiais metais numatyta 2,8 mln. eurų kelio rekonstrukcijos darbams atlikti. Iki to sprendimo teko susitikti su Automobilių kelių direkcijos vadovais, kai kuriais vyriausybės nariais aptariant šią problemą ir galimus jos sprendimo būdus. Deja, be projekto negalima žengti kitų žingsnių, o vien projektavimo darbai su visais konkursais užsitęs daugiau negu metus. Tačiau, susisiekimo ministro teigimu, galima tikėtis, jog šios kadencijos metu didžioji dalis kelio bus suremontuota, o atsižvelgiant į sudarytą darbų grafiką, kelias eksploatacijai privalo būti atiduotas 2025 metais.“ Vos tik spėjau perskaityti, vėl paskambino Jeronimas. „Perskaitei?“ – paklausė labai kategorišku balsu. „Na, taip, – patvirtinau, – bet nelabai supratau, kodėl tą turėjau daryti.“ „Jei nesupratai, tai atsidaryk duris ir pasiimk dvejų metų senumo laikraštį ir pasiskaityk straipsnį, kurį pati ir parašei.“ Padariau taip, kaip liepta. Iš tikrųjų už durų radau 2018 m. rugsėjo 15 d. „Utenį“, kurio pirmame puslapyje tikrai mano štai kas parašyta: „Rugsėjo 7 d. Utenoje lankėsi LR Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis su palyda. Pirmiausia garbusis svečias buvo sutiktas prie Utenos daugiafunkcio sporto centro (sporto arenos), kur atidarė tarptautinę verslo parodą, susitiko su į renginį atvykusiais verslininkais, Utenos rajono savivaldybės vadovais. Kaip jau rašėme, pirmasis klausimas, kurį Premjerui uždavė susirinkusieji, buvo apie kelio Vilnius–Utena būklę ir seniai laukiamą jo rekonstrukciją. Svečias patikino, kad Kelių direkcija jį informavo, jog 2020 metais šiuo keliu jau VAŽINĖSIME NEBEKEIKDAMI NEI VALDŽIOS, NEI KITOKIŲ INSTITUCIJŲ.“ (paryškinau dabar.) Vos tik spėjau perskaityti, Jeronimas ir vėl skambina. „Tai kaip čia išeina, – rėkė į telefono ragelį, – taigi 2020-ieji jau senokai baigėsi, o tai kur tas žadėtas kelias? Taigi gal jau ir tada buvo ir projektai parengti, ir konkursai laimėti? Tai ką, dabar vėl viską reikia daryti iš anksto ir dar už tokius fantastiškus pinigus? Tai gal tas kelias, kurį dabar jau žadama užbaigti iki 2025-ųjų, bus šildomas (girdėjau, kad Amerikoje tokių yra), gal skersai jo nei briedžiai, nei stirnos nebėgios, gal bus šešios eismo juostos, gal jo danga automobilių padangų negadins, gal stabdymo kelias bus pats trumpiausias, gal juo bus galima lėkti 200 km per valandą greičiu?“ Klausimai iš Jeronimo burnos pylėsi kaip iš gausybių rago. Nebuvo progos nei įsiterpti, nei ko nors paklausti. Tik tada, kai mano pašnekovas „nuleido garą“, pasakiau tik tiek, kad ir kaip ten bebūtų, šiame amžiuje tas kelias tikrai bus rekonstruotas ir jei ne jo anūkai, tai nors anūkų proproproanūkiai jo tikrai sulauks… Tik taip sugebėjau žmogų paguosti, bet, atrodo, kad jis tų mano žodžių jau nebegirdėjo…