Genovaitė ŠNUROVA. Keletą mėnesių besitęsiantis karantinas su visais apribojimais, reikalavimais ir pasekmėmis ne visus vienodai paveikė. Vienus vienokia situacija į neviltį varo, o kitus – kitokia. Kaimiečiai nesupranta, kodėl mieste su visais įmanomais patogumais gyvenantys žmonės, kuriems ir parduotuvė arti, ir gydymo įstaigos netoli, ir šiuolaikinėmis bendravimo priemonėmis apsirūpinę, skundžiasi, kad jiems blogai. O miestiečiai nesupranta, kodėl kaimiečiai sunkiai išgyvena karantiną, juk namas nuo namo toli, užsikrėsti neįmanoma, tai ko čia nerimauti. Juk nesusirgsi nebendraudamas, todėl tegul sau ramiai sėdi ir nedejuoja.
Bet yra ne visai taip, kaip daugelis galvoja. Ne veltui sakoma, kad tik pats, patekęs į konkrečią padėtį, suprasi, kas negerai.
Neseniai susidūriau su tokia kaimuose, ypač vienkiemiuose, gyvenančių žmonių situacija, apie kurią anksčiau net nepagalvojau. Tai asmens higiena. Į labai keblią padėtį pateko tie, kurie neturi savo pirčių, todėl jau keletą mėnesių net nusiprausti negali. „Visada į pirtį pakviesdavo kaimynai, – sakė viešai pavardės neminėti paprašiusi moteris. – Nuo spalio mėnesio nebekviečia. Aš juos suprantu, juk negalima bendrauti. Nors ir jie patys (matau, kai rūksta dūmai iš kamino) dabar nedažnai pirtelę kūrena. Labiausiai bijau, kad dėl nešvaros (koks ten apsiprausimas vonelėje, kurioje skalbinius skalbiu) kokių gyvių neatsirastų, nešvaros ligos (niežai ar dar kas nors) neužpultų. Kitame kaime gyvenanti mano sesuo su vyru irgi turi tą pačią problemą. (Tęsinys 2021 03 17 laikraštyje)
