Grupę „Begėdžiai“ įsidėmėjau dar 2018 metais Dauniškio gimnazijoje pristatinėdamas savo eilėraščių knygą „Alyvmedžiai“. Po susitikimo ir galėjau pasiklausyti šios grupės atliekamų dainų. Tada liūdnai pagalvojau: perspektyvus jaunimas, bet baigs gimnaziją, išvažiuos studijuoti į Vilnių ir Kauną, ir subyrės grupė.
Praėjo jau penkeri metai, o mano galvojimas neišsipildė. Grupė neišsiskirstė. Ji repetuoja, koncertuoja, kuria savo dainas, dalyvauja įvairiuose konkursuose ir festivaliuose ir pelno pačius aukščiausius apdovanojimus. Tačiau šį kartą nekalbėsime apie visą grupę. Portale www.utenis.lt svečiuojasi grupės senbuvis gitaristas, dainų autorius Martinas Chlarkė. Šie metai buvo ypač sėkmingi ne tik grupei, bet ir Martinui. Šiauliuose vykusiame respublikiniame lietuviškos dainos festivalyje-konkurse „Mūsų dienos 2023“, skirtame maestro Vytautui Kernagiui atminti, Martinas Chlarkė pripažintas Metų instrumentalistu. Tai, manau, didelis ir svarbus įvertinimas jaunam atlikėjui.
Pradėsime nuo dosjė:
Martinas Chlarkė
Gimimo data: 2002 metai
Gyvenamoji vieta: Utena
Mokymo įstaiga: Dauniškio gimnazija, dabar studijuoja Kauno technologijų universitete muzikos technologijas.
Grupės „Begėdžiai“, dabar grupės „Gėda“ vokalistas ir gitaristas.
Mėgstamiausia grupė : NIRVANA, iš lietuvių – įvairios bendraamžių grupės.
Priklausomybės: vienintelė – muzika (negeria, nerūko).
Martinas sako, kad nei anksčiau, nei dabar jo giminėje nebuvo ir nėra muzikantų.
„Mama pasakoja, kad jau darželyje, vyresnės sesers naujametiniame koncerte, bandžiau pasireikšti. Kol koncertas vyko, sėdėjau su mama ir žiūrėjau, tik baigiantis koncertui nubėgau prie atlikėjų ir pradėjau ploti į ritmą. Paskui, kai suradau akordeoną, namuose pradėjau groti. Ir į Utenos muzikos mokyklą akordeono specialybę įstojau. Mokytoja Nijolė Gelgotienė supažindino su bardais, ir aš ilgą laiką tarp jų sukausi. A. Šapokos gimnazijos mokytojas Vytautas Latonas davė gitaros pagrindus. Su grupe kuriame muziką. Dainų tekstus tenka daugiausia man rašyti. Neseniai į interneto platybes paleidome šešių savos kūrybos dainų albumėlį. Savos kūrybos dainų turime tikrai nemažai. Dabar valandą galime koncertuoti atlikdami tik savo kūrybos dainas. Klausiate, kaip kuriame dainas? Dažniausiai tai yra mano kurtos dainos, kurias su grupe tik nušlifuojam arba užbaigiam. Bet yra ir kelios dainos, kurias sukūrėme visi kartu. Žiūrėk, mūsų bosistas pasiūlo kokį pragrojimą arba būgnininkas duoda kažkokią idėją. Esame labai geri draugai su Edvinu Kairioniu ir Ernestu Makniu. Labai jaučiame vienas kitą. Mes su jais nuo progimnazijos laikų. Norime per metus sukurti ir įrašyti pilnos apimties maždaug 40–50 minučių trukmės albumą, – dalinosi mintimis Martinas Chlarkė. – Su pirmuoju albumėliu mes pasiuntėme žinią, kad esame, su antruoju norėtume, kad žmonės suprastų, jog esame tokie vieninteliai Lietuvoje. Anksčiau žmonės prašydavo, kad atliktume vieno ar kito žinomo autoriaus sukurtą dainą, dabar jie jau mielai klauso ir mūsų sukurtų dainų. Mūsų fanai? Pirmiausia mūsų bendraamžiai, bet yra ir jaunesnių, ir kur kas vyresnių. Mūsų tikslas, kad mūsų klausytojas užaugtų kartu su mumis“.
Man suabejojus, ar pavyks tai padaryti, nes įrašymas studijoje brangiai kainuoja, Martinas sakė, kad jam, kaip muzikos technologijų studentui, yra prieinama Kauno technologijų universiteto studija. Ja naudojosi ir įrašinėdami mažos apimties albumą. KTU studijoje atskirai įrašė gitarų, būgnų, vokalo partijas. Martinas pats atliko ir visus įrašų tvarkymo darbus.
Paklaustas, kodėl su jų grupe neatsitiko taip kaip atsitinka su daugeliu mažesniuose miestuose susikūrusių grupių, kad baigę gimnazijas jie neišsiskirstė, Martinas sakė: „Žinau daug grupių, kurios dėl šios priežasties užbaigė savo koncertinę veiklą. Sutinki, žiūrėk, žmogų, su kuriuo esi susitikęs bendruose koncertuose ar festivaliuose, klausi, kaip sekasi, kokie planai, o jis nuleidžia akis ir sako, kad muzikantams išvažiavus studijuoti grupė nustojo egzistavus. Mes kiekvieną savaitgalį sugrįžę į Uteną surengiame porą repeticijų. Buvusioje Rapolo Šaltenio progimnazijoje turime patalpas. Viskas priklauso nuo to, kaip susidėlioji prioritetus. Mūsų visų svarbiausias prioritetas yra muzika. Mums patinka būti kartu, kurti muziką, koncertuoti. Esame jauni ir mums tai patinka. Man scena yra kažkas nepaprasto. Aš joje atiduotu visą save. Kartais nulipi nuo scenos ir nieko neatsimeni. Per Utenos miesto šventę buvo festivalis „Ant paletės“. Po šio koncerto jautėmės pavargę, nes buvo labai karšta. Žinojome, kad vakare turėsime groti Panevėžyje „Jaunimo piknike“, tačiau po koncerto mums prisiskambino miškuose prie Panevėžio vykusios skautų stovyklos organizatoriai ir paprašė gelbėti, nes per stovyklos uždarymą turėjusi koncertuoti grupė pranešė, kad negalės atvykti. Sutikom. Surengėme koncertą skautams. Buvo linksma, visi šoko, bet pajutau, kad skauda gerklę ir dingsta balsas. Nutarėme nepasiduoti. Su garsistu sutarėme – uždėjo daugiau aido. Atidainavome iki pabaigos, nelabai kas ir suprato, kad yra problemų. Tai buvo įdomus iššūkis.“
