Rasa MILERYTĖ
Tilija Kazickaitė šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja filosofiją, bet visas jos gyvenimas persmelktas muzikos. Nuo mokyklos laikų mergina dainuoja grupėje „Begėdžiai“. Visi grupės nariai mokyklą jau baigė, tačiau muzikos neapleidžia – po šio pokalbio Tilija skubėjo į repeticiją ruoštis laukiantiems koncertams. Mergina sako, kad muzika užima labai svarbią vietą jos gyvenime, tačiau brangų laiką skiria ne tik muzikai, o ir mylimiausiems žmonėms – šeimai ir draugams. Tilijos gyvenime niekada netrūko veiklų – muzikos mokykla, aktyvus dalyvavimas jaunimo organizacijose, koncertai su grupe, tad natūraliai kyla klausimas: kaip įmanoma viską spėti? „Aš net neįsivaizduoju, kaip galima kažko nesuspėti. Jeigu nori – suspėsi viską ir niekas tau nesukliudys“, – šypsosi Tilija.
Tilija, kokie buvo tavo pirmieji žingsniai į muzikos pasaulį?
Viskas prasidėjo labai seniai. Nuo šešerių ar septynerių metų lankiau muzikos mokyklą – grojau smuiku ir fortepijonu. O jei kalbėtume apie dainavimą, pradžia buvo Utenos Dauniškio gimnazijoje. Pajutau, kad man patinka dainuoti, pradėjau tobulinti įgūdžius, ieškoti galimybių pasirodyti viešai. Koncerto mokykloje metu pamačiau grojant grupę „Begėdžiai“. Vaikinai grojo mano mėgstamą dainą, todėl paklausiau, ar galėčiau kada nors ją atlikti kartu. Vėliau jau jie paprašė manęs pasirodyti su jais, ir taip prasidėjo mūsų, kaip grupės, kelias.
Kas paskatino mokytis groti fortepijonu ir smuiku? Ir kokią vietą šiandien tavo gyvenime užima šie instrumentai?
Į muzikos mokyklą ėjau mokytis dainuoti, tačiau atrankos metu kažkodėl (negaliu to paaiškinti racionaliai) pasakiau, kad noriu groti smuiku. Tuo metu man labai patiko smuikininkė Vanesa May, galbūt ji padarė įtaką. Dabar prie fortepijono prisėdu dažniau. Yra dvi pagrindinės melodijos, kurias nuolat groju. O su smuiku mano kelias išsiskyrė. Griežiu juo dėl nostalgijos, bet labai retai. O dainuoti nesimokei? Ne, šioje srityje esu visiška savamokslė. Bet smuikas labai padėjo išvystyti klausą ir supratimą apie muziką. Už viską, ką išmokau, mokydamasi griežti smuiku, esu dėkinga savo mylimai mokytojai Gintarei Armonaitienei.
Kokia buvo pati pradžia grupėje „Begėdžiai“? Kaip sekėsi sutarti tarpusavyje?
Mes buvome labai tolimi žmonės, retkarčiais susirenkantys dėl bendro tikslo – muzikos, kuri mums visiems svarbi. Bet laikui bėgant tapome labai gerais draugais. Sutarti iš pradžių nebuvo lengva, nes mūsų muzikos stiliai kardinaliai skyrėsi. Aš mėgau popsą, paprastas, lengvas dainas, o vaikinai norėjo groti metalą, roką. Dėl to būdavo daug nesutarimų. Labai stengiausi prisitaikyti prie vaikinų norų ir dabar jau mielai dainuoju jiems patinkančių stilių dainas. Grupės vaikinų dėka pasikeitė mano muzikinis skonis. Pirmieji mūsų koncertai vyko Utenoje. Iš pradžių – mokyklos aplinkoje. Kas nors išgirsdavo, pakviesdavo pagroti kažkur kitur. Paskui grupei vadovauti pradėjo Rimantas Sinica. Dabar grupė priklauso Utenos kultūros centrui. Pasak grupės narių, kalbant apie pasirodymų kokybę, esi griežta ir sieki maksimalaus profesionalumo.
Kiek tau svarbu, kad pasirodymas scenoje būtų tobulas? Ar esi kritiška sau?
Iš vaikinų reikalauju rimties ir tvarkos, gražaus atlikimo, o jie scenoje nori daryti šou. Šiuo aspektu mūsų nuomonės išsiskiria. Bet pritariu jiems, kad scenoje turime atrodyti įdomūs, išskirtiniai, kitokie. Sau esu labai griežta: netiksliai sudainuoju vieną natelę ir jau graužiuosi. Esu perfekcionistė, kartais tai kiša koją. Dabar stengiuosi mažiau kreipti dėmesį į tai, kiek tobulai atlieku dainas. Iš esmės mes visi gludiname savo kampus. Grupėje esame penkiese. Tai ganėtinai daug žmonių, kiekvienas su skirtinga nuomone, tad kiekvienam reikia apsišlifuoti, kitaip būtų tikrai sudėtinga.
Su grupe dalyvavai projekte „X faktorius“. Kokia tai buvo patirtis?
Patirtis neįkainojama, įdomi. Projekte dalyvavome du kartus. Tiesa, pirmas kartas buvo šokas: tada dar nebuvome gerai pažįstami, bendruose koncertuose dalyvavę buvome tik du kartus… Antrą kartą scenoje jautėmės kur kas labiau užtikrinti. Į „X faktorių“ ėjome norėdami, kad mus pamatytų ir išgirstų kuo daugiau žmonių, kad parodytume, ką galime.
Galbūt pati kuri dainas?
Aš pati ne, bet repertuare turime autorinių dainų. Jų iniciatorius yra grupės narys Martinas. Jis atsineša idėją, visi kartu ją apšlifuojam. Gera matyti, kad žmonėms patinka tai, ką kuriame. Autorinių dainų kūrimui koją kiša tai, kad dabar esame nutolę vieni nuo kitų – du iš mūsų studijuoja Vilniuje, trys Kaune, o susitinkam tik būdami Utenoje. Tačiau norėtųsi kurti daugiau, nes jau nusibodo atlikti kitų muzikantų dainas. Atlikti savas dainas kur kas įdomiau ir maloniau.
Ar dar pameni savo pirmuosius koncertus? Koks jausmas buvo pirmą kartą pasirodyti auditorijai?
Besimokydama muzikos mokykloje, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, koncertuose, tad pradėjus koncertuoti su „Begėdžiais“ scena ir viešumas man nebebuvo naujovė ir nekėlė baimės. Žinoma, kiekvieną kartą lipant ant scenos juntamas jaudulys, bet tai natūralu, viskas gerai. Jei jaudulio nebebūtų, tai reikštų, kad kažkas ne taip, kad galbūt ši veikla nebepatinka.
Kaip muzika įprasmina tavo gyvenimą?
Muzika mano gyvenimui suteikia spalvų, padeda išgyventi įvairias patirtis – ar tai būtų džiaugsmas, ar liūdesys. Dainuodama stengiuosi perteikti emociją, išjausti kiekvieną žodį, tad ir pati išgyvenu tai, apie ką dainuoju. Muzika yra pasaulis, kuriame randu ramybę.
Mokykliniais metais ne tik aktyviai koncertavai, bet ir įsijungei į jaunimo organizacijų veiklą.
Dalyvavau Rapolo Šaltenio progimnazijos, kurios jau nebėra, mokinių savivaldos veikloje, vėliau – Dauniškio gimnazijos mokinių tarybos veikloje. Šios veiklos man labai patiko. Galbūt todėl, kad ten susirinkdavo į mane panašūs žmonės, taigi patyriau bendrystės jausmą. Net padėdama organizuoti mažus renginius jaučiausi kažko didelio dalimi. Tai buvo svarbi patirtis. Kiekvienam, turinčiam kūrybinę gyslelę, rekomenduoju prisijungti prie jaunimo organizacijų veiklų, nes tai yra šansas realizuoti save.
O dar konkursai, olimpiados… Nekilo laiko planavimo iššūkių?
Olimpiados buvo pradinių klasių reikalai, dar galbūt besimokant 5–8 klasėse. Mokslai man sekėsi, esu gabi. Meninė veikla galėtų kišti koją, jei nesugebėtum suvaldyti visų savo veiklų, bet kadangi mano gyvenimas įvairių veiklų kupinas buvo nuo pat vaikystės, tai aš net neįsivaizduoju, kaip galima kažko nesuspėti. Jeigu nori – suspėsi viską ir niekas tau nesukliudys.
Šiuo metu studijuoji filosofiją. Šios studijos buvo kruopščiai apgalvotas pasirinkimas ar nutiko panašiai kaip su dainavimu ir smuiku?
Mano gyvenime viskas vyksta labai spontaniškai. Nežinojau, ką studijuoti. Galvojau apie kūrybines sritis, pavyzdžiui, kūrybines industrijas. Bet susimąsčiau: mokytis tikriausiai būtų įdomu, tačiau kiek man tai būtų naudinga? Juk apie šiuos dalykus jau nemažai išmanau. Išgirdau, kad draugė stos į filosofiją. Pasirodė labai įdomu, kad tokį dalyką galima studijuoti. Dabar esu antrakursė ir labai džiaugiuosi, pasirinkusi šias studijas. Net jeigu ateityje tai man nepravers profesiniame gyvenime, šios studijos man padeda augti kaip asmenybei.
Kaip sekasi jaukintis Vilnių?
Vilnius man visiškai nelimpa. Galbūt todėl, kad visos mano pradžios buvo Utenoje. Nuolat jaučiu namų ilgesį, tad kai tik turiu laisvų dienų, važiuoju į Uteną. Savarankiškas gyvenimas sostinėje man nebuvo kažkoks lūžis, nes jau anksčiau tėvai manimi pasitikėjo ir leido elgtis savarankiškai, pačiai priimti sprendimus. Žinoma, jie stebėdavo iš šalies ir visada patardavo, jei matydavo, kad kažką darau ne taip. Na o pats mokslas yra sunkus, jam reikia skirti tikrai daug laiko. Ir prisiminti, kad mokaisi dėl savęs. Mokykloje esame linkę klausti: ar man to prireiks? O universitete formuojasi kitoks požiūris į mokslą, atsiranda didesnė atsakomybė.
Su kokiomis vertybėmis, moralinėmis nuostatomis eini per gyvenimą?
Visada kartoju sau ir aplinkiniams: jei tu būsi geras, ir kiti tau bus geri. Man svarbu skleisti gėrį, manau, kad tai padaro pasaulį gražesnį, mielesnį gyventi. Taip pat visus skatinu, kartu ir save, nepasiduoti. Net jei kažkas nepavyksta iš pirmo karto, nereikia nuleisti rankų, nereikia bijoti. Netgi nesėkmės gali tapti puikia pamoka.
O kokias savybes labiausiai vertini kituose?
Nuoširdumą, atvirumą. Atvirumas labai svarbu. Net jei tenka išgirsti nemalonią tiesą, svarbu nuolat kalbėtis. Tik taip atsirinksi žmones, su kuriais tau gera, su kuriais jautiesi tvirtas.
Esi laimingas žmogus?
Taip, esu laiminga. Daug laimės suteikia muzika, nes šioje srityje galiu realizuoti save. Kitas svarbus laimės dėmuo – artimieji. Tai šeima, kuri velniškai mane palaiko. Kiekvienam linkėčiau tokios šeimos. Ir draugai, kuriais visada galiu pasitikėti. Mano draugai, kaip ir aš, yra spontaniški ir linksmi, į mano gyvenimą jie įpučia naujų vėjų. Išties net neturiu laiko galvoti, ar esu laiminga, o tai, manau, ir yra tikros laimės ženklas.
Mokantis, dalyvaujant grupės veikloje ir gyvenant tarp Vilniaus ir Utenos lieka laiko laisvalaikio pomėgiams?
Mano laisvalaikis yra muzika, bet kartu tai ir sunkus darbas. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, laisvalaikį leidžiu su draugais. Kuo toliau, tuo daugiau dėmesio stengiuosi skirti šeimai. Turėdama laiko, mėgstu žiūrėti serialus. Įdomu įsijausti į kito žmogaus gyvenimą, svarstyti, ką aš daryčiau, būdama vieno ar kito personažo vietoje. Taip pat labai mėgstu daryti makiažą, bet seniai tai dariau – pritrūksta laiko. Dar viena veikla, kuri padeda atsipūsti, atsiriboti nuo pasaulio, – tai manikiūro darymas.
