Atvirumo valandėlė

Tiesa išaiškėjo negreit…

Genovaitė ŠNUROVA. Iš savo gimtojo miesto, galima sakyti, paslapčiomis pabėgau. Kitaip sakant, neaiškindama buvusiems kolegoms tikrosios priežasties (nelaiminga meilė), greitosiomis atsiskaičiau, atsisveikinau ir išvažiavau. Gyvenamąjį plotą kitame mieste jau buvau susiradusi. Išsinuomojau pagal skelbimą. Ir tik tada, kai įsikūriau, ėmiau ieškoti darbo. Pasirodė, kad tai nėra taip paprasta… Miestas, kuriame nieko nepažinojau, nesutiko manęs svetingai. […]

Atvirumo valandėlė

Du lazdos galai

Genovaitė ŠNUROVA. Janina netgi tada, kai dar mokėsi kaimo pradinėje mokykloje, per pertraukas dažniausiai laiką leisdavo viena. Nemėgo jos nei klasės draugai, nei jų tėvai. Priežastis, žinoma, buvo. Janina mėgdavo pasisavinti kitų vaikų šalikus, kepures, pirštines, vis taikydavosi sugadinti jų portfelių sagtis, priteplioti sąsiuvinius, kokios nors knygos lapą išplėšti, bendraklasių drabužius rašalu aptaškyti. Žodžiu, pasak […]

Atvirumo valandėlė

Kitos išeities nebuvo

Su jaunystės draugu Rimu neseniai mus suvedė atsitiktinumas. Ėjau gatve nuleidęs galvą, apie kažką galvodamas, paskendęs rūpesčiuose ir mintyse, kol į kažką atsitrenkiau. Pirmiausia pagalvojau, kad į medį, o kitą akimirką atsitokėjau – medis negali būti toks minkštas. Tada pakėliau galvą ir… pamačiau kažkada matytas akis. Ne iš karto prisiminiau, kieno tos akys. Ir tik […]

Atvirumo valandėlė

Apie moterį, kurios nemokėjau mylėti…

Genovaitė ŠNUROVA Savo gyvenimo istorijas jums dažniausiai pasakoja moterys. Galbūt todėl, kad jos atviresnės, jautresnės, plepesnės. Bet ir mes, vyrai, kartais padarome tokių klaidų gyvenime, kad vėliau, pasak vieno mano draugo, niekaip nebepavyksta išsilaižyti. Taip atsitiko ir man… Mano draugas Laimonas šventė savo jubiliejinį gimtadienį. Mane irgi pakvietė. Labai nenorėjau eiti, nes tą vakarą turėjau […]

Atvirumo valandėlė

Ji iš vaikų namų

Apie save žinau tik tiek, kad esu pagrandukė, kad mane į vaikų namus atidavė visai mažą, kad turiu dar tris brolius ir tris seseris, bet iki dabar neturiu supratimo, kur jie gyvena, o ir ar iš viso tebėra gyvi. Nei tėvo, nei motinos net nepažįstu, todėl neturiu supratimo, kurio iš jų charakterį paveldėjau. Esu užsispyrusi […]

Atvirumo valandėlė

Seserų nesantaika tęsėsi visą gyvenimą

Savo kaimynes Rožę ir Elzę pirmą kartą pamačiau jau suaugusias. Joms gal jau buvo apie penkiasdešimt metų, kai mes nusipirkome namą šalia jų. Kadangi mano amžiaus vaikų mūsų gatvelėje nebuvo, aš dažnai nubėgdavau pas tas moteris, nes jos augino nedidelį rainą kačiuką. Tiesa, su tuo gyvulėliu aš galėdavau žaisti tik tada, jei namuose nebūdavo Elzės. […]

Atvirumo valandėlė

Vietoj vestuvių – laidotuvės

Kristina pabudo anksti, bet neskubėjo lipti iš lovos. Gulėjo užmerkusi akis ir galvojo apie tai, ką šiandien dar būtinai reikia padaryti, ko nepamiršti, kad rytoj nebereikėtų blaškytis ir kad galėtų susikaupti ties pačiu svarbiausiu dalyku – vestuvėmis, apie kurias buvo šitiek svajota, šitiek metų laukta šios dienos, kai Mindaugą pagaliau galės pavadinti savo vyru… Kristinai […]

Atvirumo valandėlė

Santuoka iš išskaičiavimo

Aš – kaimo mergaitė. Mano tėvai irgi paprasti kaimo žmonės. Nei jie kokių mokslų siekė, nei didelių svajonių turėjo. Aš ir dvi mano seserys nebuvome labai gabios mokslams, todėl tėvai mus spaudė prie ūkio darbų. Man tai netgi patiko. Ypač arkliai. Mėgau ir darže pasikapstyti. atrodydavo, kad suleidusi rankas į žemę tvirtybės iš jos pasisemiu. […]

Atvirumo valandėlė

Tarp meilės ir vaikų lygybės ženklo nedėčiau

Kol mokėmės mokykloje, Robertas tikrai rodė man išskirtinį dėmesį, bet aš į tai visiškai nereagavau. Nežinau, kodėl tuomet jis manęs visiškai nedomino. Užtat kai pajutau, kad jis, matyt, praradęs viltį, ėmė sukinėtis apie mano klasės draugę Vilmą, sunerimau. Man kažkaip neįprasta buvo, kad mane paliko, nes paprastai vaikinus palikdavau aš. Įžeistos ambicijos neleido ramiai miegoti. […]

Atvirumo valandėlė

Laidotuvių nuotaikos nepajutau

Genovaitė ŠNUROVA Prisipažinsiu, labai nustebino pranešimas apie mano velionės draugės sūnaus mirtį. Tuo labiau kad liūdną žinią pranešęs žmogus nieko daugiau nepaaiškino, o tik pasakė, kad Paulius mirė, kad bus ten ir ten pašarvotas, dar pasakė, kuriose kapinėse bus palaidotas, ir viskas. Tokią žinią išgirdusi, dar kurį laiką taip ir sėdėjau su telefono rageliu rankose. […]