Genovaitė Šnurova
Šventėme kolegės gimtadienį. Nebejaunatvišką, žinoma, „rimtą“. Geriau neminėsiu skaičiaus. Bala nematė. Gurkšnojome saldų vyną, juokavome, pasakojome linksmas gyvenimiškas istorijas, skanavome jubiliatės iškeptą tortą ir jautėmės taip, lyg dar būtume neišaugusios iš paaugliško amžiaus. Ne veltui sakoma, kad sensta tik kūnas, o akys ir širdis – ne.
Kai jau lyg ir ruošėmės skirstytis, nes vakarėjo, viena draugė, gyvenanti arčiausiai jubiliatės, pasiūlė dar pasibūti, nes, pasak jos, nedažnai susitinkame, dar rečiau išgeriame vyno, todėl tegul visas vakaras priklauso mums. O kad nebūtų nuobodu, pasiūlė tokią atrakciją – kiekviena turime papasakoti kokį nors savo gyvenimo įvykį, kurio iki šiol negalime pamiršti. Aš net krūptelėjau, tokį pasiūlymą išgirdusi, mat mano gyvenime tebuvo vienas vienintelis toks įvykis, kurį prisimenu iki smulkmenų, nors nuo tos dienos praėjo jau ne vienas dešimtmetis. Oi, kaip nenorėjau pasakoti. Ne, tai jokia paslaptis (paslaptimi buvo tik porą dienų), paprasčiausiai prisiminti man iki šiol skaudu. Ir ašarų sulaikyti negaliu…
Tęsinį skaitykite 2023 01 21 „Utenyje“