Genovaitė Šnurova
Dabar Aleksas dažnai laiką leidžia aludėje. Ir šį kartą čia susirinkusiems sugėrovams tūkstantąjį kartą pasakos apie dukras, kurios savo gabumais ir užsispyrimu daug pasiekė, yra mylimos ir gerbiamos, sukūrusios gražias šeimas, auginančios vaikus, tai yra Alekso anūkus, kurių jis nematė. Ir, ko gero, niekada nepamatys. O jei ir susitiks kažkuriame gyvenimo posūkyje, tai tikrai ramiai prasilenks, nes niekada niekas jų nesupažindino ir tikrai niekada nebesupažindins. Na, jei prisimintume tikimybių teoriją, tai gal, bet dvasinį ryšį atkurti jokiems dėsniams nepavyks. Tokia kažkada priimtų sprendimų kaina…
… Aleksas Angelę buvo nusižiūrėjęs dar mokyklos laikais. Visaip bandė su ja susidraugauti, bet jam vis nepavykdavo. Mokslo pirmūnė, veikli, energinga mergina paprasčiausiai nekreipė į jį jokio dėmesio. Ir ne vien dėl to, kad jai gerbėjų netrūko, o tiesiog todėl, kad Aleksas jai visiškai nepatiko: ne pagal metus išstypęs, gal dėl to netgi šiek tiek susikūprinęs, nelabai gabus mokslams, vengiantis bet kokios visuomeninės veiklos.
Vaikino būta pasiutusiai atkaklaus. Kai Angelė baigusi mokyklą išvažiavo tęsti mokslų universitete, ir jis išdūmė iš paskos. Vos ne kasdien ieškojo dingsčių susitikti, rašė nuobodžius laiškus, siūlė draugystę, visokeriopą pagalbą, bet ir tuomet atsako į savo jausmus nesulaukė. Gal niekada ir nebūtų sulaukęs, jei ne naujos aplinkybės…
Tęsinį skaitykite 2023 01 14 „Utenyje“
