Genovaitė ŠNUROVA. Povilo meilės siekiau nuo paauglystės. Įkrito jis man į širdį mokykloje kažkokio svarbaus įvykio proga surengto vakarėlio metu. Ne, jis nebuvo mūsų mokyklos mokinys. Jis dainavo (rodos, kad ir vadovavo) estradiniame ansamblyje, kuris buvo pasamdytas mus linksminti. Iš karto sakau – nepatiko man nė viena jo dainuojama daina. Gal aš jų net gerai negirdėjau. Tiesiog neįsiklausiau nei į žodžius, nei į melodiją. Ne tai buvo svarbiausia. Mano galvoje sukosi mintys apie tai, kur jis gyvena, kur dirba, kur repetuoja, ar turi merginą, o gal jau netgi ir šeimą. Liūdniausia, kad visai nežinojau, kas man galėtų padėti išsiaiškinti rūpimus dalykus. Jau buvau beišsižiojanti paprašyti draugės, kuri pusę miesto pažinojo, pagalbos, bet susičiaupiau pamačiusi, kad ir ji į Povilą „akis pakabinusi“. Nuo to laiko visos mano mintys sukosi tik apie tą dainininką. Stengiausi susidraugauti su kuo nors iš „kultūros pasaulio“, bet man nesisekė: pažįstami man negalėjo padėti. Ėjau kartą miesto gatve ir mačiau, kad estradoje šalia miesto parko kažkoks koncertas vyksta. Kai neskubėdama priartėjau, pamačiau, kad dainuoja „mano žvaigždė“.Tada įsimaišiau į klausytojų būrį ir tiesiog tirpau iš laimės, kad Povilas taip netoli manęs. Buvau pasiryžusi išlaukti iki koncerto pabaigos, o tada pasekti jį: išsiaiškinti, kur važiuos, kai susirinks aparatūrą, kiek laiko ten bus ir kt. Gal būčiau savo ketinimus tikrai įvykdžiusi, jei nebūčiau išgirdusi, ką kalba šalia manęs stovinčios moterys. Jos viena kitai pasakojo apie Povilo meilės nuotykius, apie tai, kad jis visoms prisipažįsta meilėje, visoms žada aukso kalnus, bet, suradęs naują „auką“, staiga viską pamiršta. Išgirdusi tokius pasakojimus moviau iš miesto parko net neatsigręždama. Nereikia man tokio mylimojo, kuris tebus lyg vienadienė plaštakė. Sunkiai sekėsi jį pamiršti, bet ilgainiui pavyko. Tuo labiau, kad išvažiavau į miestą mokytis, po to susiradau darbą ir į gimtinę parvažiuodavau labai retai. (Tęsinys 2020 12 19 laikraštyje)
Related Articles
Neištartų žodžių aidas…
Genovaitė ŠNUROVA Vėlus vakaras. Šviesos nedegu. Taip geriau. Šviesoje kartais pati savo minčių gėdijuosi, o kai nematau nei savęs, nei to, kas už lango, jaučiuosi tvirčiau…Supamoji kėdė, stovinti prieš langą, dienomis būna tuščia. Į ją atsisėdu tik labai vėlai vakare ir tai tik tada, kai manyje lyg mažos gyvačiukės susirango mintys, geliančios sielą, skausmu veriančios […]
Mieli netikėtumai
Genovaitė ŠNUROVA. Netikėtas telefono skambutis (o norėjau neatsiliepti, nes tokio numerio mano adresinėje nebuvo) privertė net loštelti iš nuostabos – gavau netikėtą dovaną. Skambintojas pasitikslino, ar čia tikrai aš, paprašė pasakyti savo gimtojo kaimo pavadinimą, pateikti dar kažkokią, mano nuomone, jokios reikšmės neturinčią informaciją ir pranešė, kad aš paveldėjau namą. Ne bet kokį, o savo […]
Vietoje dvasinio ryšio – tik pareiga
Genovaitė ŠNUROVA Tėvų namuose niekada nesujaučiau laukiamas, savas, bet ir netikėtai atvykusiu svečiu nebuvau. Kai šiuos namus statė, aš jau gyvenau savo gyvenimą toli nuo šios vietos. Parvažiuodavau retkarčiais. Na, kokį kartą per trejetą metų. Dažniau tada, kai klasės susitikimai vykdavo ar kažkuris giminaitis pakviesdavo į svečius. Tuomet užsukdavau ir į tėvų namus. Trumpam, žinoma. […]