Žinote, kaip baigėsi mūsų – dviejų žilagalvių močiučių – pokalbis apie kaime praleistą jaunystę, brandžių gyvenimo metų peripetijas ir, žinoma, dabartį? Ogi tuo, kad buvusi mano vaikystės ir jaunystės laikų draugė Zita, o kartu ir artimiausia kaimynė, atsisveikindama pasakė tokią frazę, kurios vis dar niekaip negaliu pamiršti: „Pusę gyvenimo sugadina vaikai, o kitą pusę – tėvai.“
Šitas mane savotiškai šokiravęs sakinys, galima sakyti, vainikavo mūsų gal tris valandas trukusį pokalbį. O dabar, kai jau nusiraminau, kad įsisąmoninau kiekvieną to sakinio žodį, supratau – tai tikrų tikriausia tiesa. Zitos tiesa. Manoji tiesa kitokia. Šiek tiek kitokia, bet dabar ne apie tai…
Su Zita nesimatėme gal netgi daugiau nei trisdešimt metų. Tikrai nebuvome susipykusios. Tiesiog kai išvažiavau iš kaimo po tėvo antros santuokos, tai ir mūsų bendravimas tapo paviršutiniškas. Tuo labiau kad gyvenome skirtinguose miestuose, o ir savų rūpesčių labirintuose paskendusios net neprisimindavome viena kitos. O štai dabar, kai gyvenimo ruduo įsisuko ne tik į plaukus, sąnarius, bet ir į sielą, kai jau nebėra kur skubėti ir kažko tikėtis, susitikome. Ir ne kur kitur, o gimtajame kaime. Jei dar tiksliau, tai prie to paties ąžuolinio dar mano tėvo daryto suoliuko tarp mūsų namų. Net žioptelėjau pamačiusi, kad kažkas ant jo sėdi. Kai vakar čia atvažiavau, suoliukas tikrai buvo tuščias, o štai šiandien…
… Jau ir vasaros vakaro vėsa iki kaulų prasibrovė, jau ir oda pašiurpo, o mes vis dar negalėjome liautis kalbėjusios. Gal naktis nebūtų mūsų ant to suoliuko užklupusi, jei aš nebūčiau prakalbusi apie savo mamą, jei nebūčiau ėmusi graudintis, prisiminusi, kad paauglystėje jos netekau, kad man dar ilgai jos reikėjo, kad buvo labai sunku be jos. Dar blogiau pasidarė tada, kai tėvas vedė antrą kartą. Toji moteris nė iš tolo neprilygo mano mamai. Nežinau, kuo ji sužavėjo mano tėvą. Jei ne ji, tai ir aš, ir brolis dar ilgai nebūtume palikę namų…
Zita nepertraukdama klausėsi pasakojimo, nors pati tikrai nebuvo pamiršusi mano tėvų gyvenimo istorijos. Juk viskas vyko čia pat, tiesiog jos tėvų namų palangėje. Nesvarbu, kad nuo to laiko praėjo šešios dešimtys metų…
Po keleto minučių užsitęsusios nejaukios tylos ir vieno kito atodūsio iš pačios širdies gelmių, prabilo Zita. „Nežinau, kas geriau: ar kad tu paauglystėje netekai mamos, ar kad aš ją, gerokai perkopusią šimtmečio ribą, iki šiol turiu, – vos girdimu balsu lyg pati sau, lyg man ar dar kažkam pasakojo Zita. – Puikiai gi žinai, kad augome penkios seserys, kad abu tėvai dirbo, kad man, kaip vyriausiai, tekdavo daug daugiau visokiausių darbų. Kai visos ištekėjome ir išsilakstėme į skirtingus miestus, tėvai dar buvo sveiki, vis prašydavo atvežti jiems anūkus. Kai aš susilaukiau trečiojo sūnaus, mirė tėtis. Mama labai sunkiai išgyveno jo netektį (mes, žinoma, irgi), prasidėjo ligos. Vežiojome ją pas gydytojus, rūpinomės, bet po keleto metų to jau buvo maža- reikėjo nuolatinės globos. Visos sukome galvas, ką dabar daryti. Visos dirbame, mūsų vyrai irgi. Visos auginame vaikus (aš ir dar viena sesė po tris, o kitos – po du), turime kuklius butus ir gauname kuklius atlyginimus. Įsivaizduokite situaciją: dviejų kambarių bute mes su vyru, trys mūsų vaikai ir… močiutė. Nei jai jokio poilsio, nei mums. Sesių šeimų padėtis daugmaž panaši. Tai ką darėme? Ogi šaltajam metų sezonui prasidėjus pagal iš anksto suderintą grafiką mes pasiimdavome ją į savo namus: vieną mėnesį viena, kitą mėnesį kita, paskui dar kita… Taip ir gyvenome. O kai tik imdavo šilti oras, močiutė jau reikalaudavo vežti ją į kaimą. Vežti tai vežti, bet kaip gi ji ten viena gyvens, kai ir vandenį reikia iš šulinio atsinešti, ir jokių patogumų nėra. Netgi „būdelė“stovi už atokiau esančių ūkio pastatų. Pati gi žinai, kad parduotuvės kaime nėra, gydymo įstaiga (medicinos punktas) už trejeto kilometrų, tavo tėvų namai tušti, artimiausia kaimynė už gero puskilometrio. Tai tada mes visos irgi gyvenome pagal grafiką. Jau žiemą susitardavome, kuri kurį vasaros mėnesį atostogausime. Kaip žinai, mes gi esame penkios, o močiutė kaime norėdavo būti septynis mėnesius. Ką darėme? Ogi į kaimą „ištremdavome“ ir mūsų vyrus, ir suaugusius anūkus. Pastarieji labai purkštaudavo, bet kitos išeities nebuvo.
Kol auginau vaikus, vis pasvajodavau, kad kai jie užaugs, išvažiuosiu kur nors atostogų. Tikrų atostogų. Vaikai užaugo. Atsirado kitų rūpesčių, įvairių problemų. Atostogos vis nuplaukdavo dėl laiko stokos, pinigų stygiaus ar kitokių priežasčių. Kitaip sakant, atostogavau svajonėse… Ir vis galvojau, na, kitais metais tai jau tikrai… O tie kiti metai su savimi atsinešdavo kitus rūpesčius ir problemas. Ir vėl svajones nukeldavau į dar kitus metus…
Aš pensinio amžiaus sulaukiau būdama penkiasdešimt šešerių, bet iš darbo neišėjau. Tikėjausi dar padirbėti, užsidirbti pinigų. Atostogoms… Apie tolimas keliones nesvajojau, užtektų kad ir ne per toliausiai. Svarbiausia- ištrūkti iš namų. Ir tada, kai svajonė atrodė jau ranka pasiekiama, prasidėjo jau minėtos problemos su mama. Močiute ją visi vadinom. Man pagal grafiką „atostogos“ kaime būdavo gegužės mėnesį… Ir taip daugelį metų…
Iš darbo išėjau būdama septyniasdešimties. Sakau iš karto, savo svajonių atostogoms pinigų taip ir neužsidirbau, nes mūsų vaikai, jau sukūrę savo šeimas, išsikėlė iš mūsų buto, todėl reikėjo padėti jiems savuosius lizdelius susisukti. Nuo to laiko visus žiemos mėnesius močiutė gyvendavo pas mane. Laimei, turiu labai gerą vyrą, bet ir jo kantrybė turi ribas… Visko būdavo, bet kažkaip ištvėrėme.
Močiutės šimto metų sukaktį šventėme kaime. Ji pati nurodė, kuo ją aprengti, kaip sušukuoti, kuriuos batelius paduoti. Išrinkau pačią gražiausią, kažkada kažkokios giminaitės iš užsienio atsiųstą skarelę. Kai ja aprišau, močiutė žvilgtelėjo į veidrodį ir paprašė paduoti kitą, nes šioji ją sendina…
Dabar močiutei jau 105-eri. Ji beveik negirdi, visiškai nemato, bet senatvinė demencija jos dar nekankina. Tiesa, labai nori būti savarankiška, stengiasi pati pavalgyti, pati apsirengia (dažniausiai išvirkščią rūbą), bet kartais užmiršta, kur ir ko ėjo, į svečius atėjusius pažįsta iš balsų. Blogiausia, kad ji nežino, kada naktis ir kada diena, todėl „komandos“ visą parą vienodos: atnešk, paduok, nunešk, apklok, įpilk…
Vienos močiutės negalima palikti nė minutėlei. Aš netgi į parduotuvę negaliu nueiti, nepaprašiusi kaimynės pabūti su ja. Pati gi žinai, kad man jau suėjo aštuoniasdešimt metų, o atostogų taip ir nebuvau. Negaliu skųstis. Seserys retkarčiais atvažiuoja man padėti, bet per tą laiką galiu tik pamiegoti, be skubos apsipirkti parduotuvėje ar turguje. Ir viskas. Toks mano pasaulėlis. Gerai, kad dabar dvi seserys sugalvojo mane palepinti, nutarusios „iškomandiruoti“ mane į kaimą. Sako, gal nors šiek tiek pailsėsi, nors trumpam užsimirši, grynu oru pakvėpuosi. Užtat ir sakau tau – nežinia, kas geriau.“
Genovaitė ŠNUROVA
