Genovaitė ŠNUROVA
Ir vėl kaltinu lemtį, nes nesugalvoju, ką dar būtų galima apkaltinti. Tiesa, į tą pačią grafą dar ir meilę įrašyčiau, bet ir tai jau nieko nebepakeis. Tik vakar viskas baigėsi. Tik vakar apraudotas, palyginti, jaunos moters atsisveikinimas su šiuo pasauliu. Skaudžiausia, kad ne tėviškės smiltimis jos palaikai užpilti, ne šventikas atliko laidojimo apeigas… Žinoma, tai nieko nekeičia – nebėra daug iškentėjusios moters, o tai svarbiausia…
Pažintis su ja prasidėjo daugiau nei prieš trisdešimt metų. Na, tada, kai ji su vyru ir mažyčiu sūneliu iš antro pagal dydį Rusijos miesto atvažiavo į Lietuvą – šalį, kurioje iki to laiko niekada nebuvo buvusi. Įsikūrė ne kokiame nors didmiestyje, o nedideliame kaimelyje, esančiame už kokių penketo kilometrų nuo vyro artimųjų.
Vieno pirmųjų mudviejų pokalbių metu ji papasakojo, kad su vyru susipažino ligoninėje, kur ji dirbo medicinos sesele, o lietuvis kareivėlis ten gydėsi. Žodis po žodžio, pokalbis po pokalbio išsivystė į meilę. Įsimylėjusiems netrukdė nei nemažas amžiaus skirtumas, nei tai, kad ji jau turėjo ūgtelėjusią dukrą…
Moteris noriai mokėsi lietuvių kalbos. Pirmiausia išmoko lietuviškas raides ir juokdavosi, kad gali lengvai perskaityti parduotuvių lentynose esančių prekių pavadinimus, bet jeigu nematytų pačių prekių, nežinotų, ką tai reiškia.
Tęsinį skaitykite 2022 09 03 „Utenyje“
