Genovaitė ŠNUROVA
Negi nepastebėjote, kad motinų širdys užpildytos kažkokiu keistu, netgi ne visada protu suvokiamu dariniu: per šviesmetį būk nutolęs nuo jos, ji vis tiek jaus, kad vaikui kažkas atsitiko, kad nuo jos bandomos nuslėpti kažkokios šiurpą keliančios detalės, kad ją stengiamasi apgauti stoiškai valdant emocijas.
Tik motinų širdys negali patikėti, kad jau nebereikia laukti išėjusiojo, kad įvyko kažkas nepataisomo ir nepaaiškinamo. Ne veltui įsiminiau kažkada girdėtos dainos žodžius: „Žmona galės surast sau kitą, sūnaus motulė – niekada…“
Motinos griebiasi vaistų, jei sūnus ar dukra nepaskambina sutartu laiku, nebesumerkia bluosto, jei ir kitą dieną telefono ragelyje neišgirsta brangiausio žmogaus balso. O jei ir poryt tas pats, ir po savaitės, ir po mėnesio?
Netikėkit, kad dingusiųjų niekas nebelaukia. Jų tikrai laukia. Kas? Ogi motinos…
Štai vienos jų monologas: „Netgi iš karo vaikai sugrįžta. Jei atsitinka kažkas baisaus, tai nors atskrieja nedidelis popieriaus lapelis, kuriame parašyta, kad… Na, kad nebelaukčiau, kad žuvo. Kartais dar prirašoma, jog krito didvyrio mirtimi, kad palaidotas bendrame kape. Net jei ir negalėčiau uždegti žvakelės ant jo kapelio, net jei nežinočiau, kur ilsisi jo kauleliai, tai nors tą popierėlį turėčiau. Nors tokį paliudijimą, kad tikrai nebepareis. O dabar nieko. Visiškai nieko. Nei gyvo, nei mirusio, nei laiškelio. Nežinau, ką daryti: ar melstis kaip už mirusį, ar vis dar laukti?
Tęsinį skaitykite 2022 05 07 „Utenyje“
