Vytautas Kazela
Prieš porą metų, kai lankiausi Falmiros ir Rimanto Sinicų sodyboje Vaikutėnuose, mačiau nusenusį Lietuvos skalikų veislės šunį. Kaip dabar pasakoja Falmira, šunelis pas juos išgyveno keturiolika metų ir iškeliavo į amžinuosius ganyklų plotus. Užkasė sodybos teritorijoje. Gėlyčių pasodino. „Vyras išvažiavo į Uteną, o aš sėdau prie kompiuterio. Peržiūrėjau, kas yra Utenos gyvūnų globos namuose. Sugrįžta vyras ir pasakoja, kad buvo užvažiavęs į tuos globos namus. Yra toks, toks ir toks šuo. O aš sakau, kad pati visus apžiūrėjau. Bet nebuvo tokio, kuris tiesiog lipte priliptų. Pradėjom ieškoti internete. Kaune užregistruota gyvūnų globos draugija siūlė globoti labai gražų šunį. Į mūsiškį labai panašų, tik didesnį. Susiskambinom. Paprašė atsiųsti aplinkos nuotraukų – norėjo įsitikinti, kad šuo turės kur bėgioti. Nusiuntėme. Tada pasiūlė atvažiuoti pasižiūrėti. Kai pamačiau aš jį, impulsyviai ir apsikabinau per kaklą. Žinau, kad negalima taip… Nepasitenkinimo neparodė. O štai kai vyras ėmė artintis, pradėjo urgzti.
Tęsinį skaitykite 2022 09 03 „Utenyje“