Uteniškiai mielai atsisakytų sovietmetį menančių gatvių pavadinimų

Rasa MILERYTĖ. Sovietiniams atributams Utenoje vietos nėra. Tokį verdiktą reiškia uteniškiai, internete įsivėlę į diskusiją apie L. Giros ir P. Cvirkos gatvių pavadinimų keitimą. Diskusijoje ryški nuostata, kad vyresniosios kartos uteniškiai norėtų išlaikyti šių gatvių pavadinimus ir su nostalgija mena, jog Aušros gatvė kadaise vadinta Komunarų, tačiau jaunesni žmonės ir nepriklausomybės vaikai nukerta: tarybinis palikimas čia nereikalingas.
Sovietmečio simboliai primena skausmą ir netektis
„Okupacija baigėsi prieš 30 metų. Mums nereikia tų reliktų, mums nereikia tos kultūros liekanų, gana“, – sako uteniškis Andrius Kanapeckas. Kalbėdamas su „Uteniu“ vyras svarsto, kad kai kurie uteniškiai ilgisi senųjų miesto gatvių pavadinimų, nes nenori ir nemoka gyventi kitaip – taip, kaip gyvena viso pasaulio laisvi žmonės. Jį gąsdina ir tai, kad sovietmetį menančių pavadinimų įsikibę ir kai kurie jaunosios kartos atstovai.
„Šimtu procentų pritarčiau L. Giros ir P. Cvirkos gatvių pavadinimų keitimui. L. Gira – žvalgybininkas, šlovinęs sovietus, su jais kolaboravęs (beje, įtariama, dėl pinigų). P. Cvirka – toks pat veikėjas, šlovinęs Staliną. Ta santvarka, kurią jie šlovino, mums atnešė tik skausmą, nuostolius ir netektis“, – sako A. Kanapeckas. Pasak pašnekovo, gatvės pavadinimas yra simbolis, ir kolaborantai to neverti. Jų vardai turi likti tik istorijos vadovėliuose kaip pamoka ateičiai, įsitikinęs uteniškis.
Brangu – ne keisti pavadinimus, o nesimokyti iš istorijos
Minėtoje diskusijoje buvo išsakyta nuomonė, kad gatvių pavadinimų keitimas brangiai kainuotų. Visgi A. Kanapeckas mano, kad brangu yra ne keisti lenteles, o nesimokyti iš istorijos klaidų. Jis pastebi, kad Utena yra apsivaliusi nuo sovietinio palikimo, tačiau žmonių sąmonėje, apgailestauja jis, sovietmetis dar regimas kaip kažkas gerbtino, jo ilgimasi.
Į diskusiją aktyviai įsitraukę uteniškiai atkreipė dėmesį, kad, galvodami apie Lietuvą kaip savarankišką ir laisvą šalį, turėtume kalbėti ne tik apie gatvių pavadinimus, bet žvelgti plačiau. Juk santykį su tuo laikmečiu išreiškia ir įvairūs paminklai. Jų, įsitikinę žmonės, šalyje turėtų nelikti.
„Kai kurie iš tų simbolių, ypač vykstant karui Ukrainoje, naudojami buvusios santvarkos aukštinimui, jos idealizavimui, nostalgijos, esą kaip būtų gerai, jei tas laikas grįžtų, kėlimui. Todėl laikas pasakyti „stop“. Lai tie paminklai keliauja į muziejus. Beje, Europoje nėra nė vieno paminklo su svastika. O pas mus vis dar stovi paminklai su raudonom žvaigždėm“, – nuostabos neslepia pilietiškas uteniškis.
Įamžinti ne griovusius, o kūrusius
Uteniškė Ieva Bikelienė sako suprantanti, kodėl kai kuriems brangūs senieji gatvių pavadinimai: vieniems jie primena jaunystę, o kiti galbūt palaikė sovietinę ideologiją ir nuoširdžiai jos ilgisi. Visgi šiuolaikinei Lietuvai, įsitikinusi moteris, tokių reliktų nereikia.
„Nestatom paminklų savo prievartautojams ir nevadinam jų vardais gatvių, tai kodėl esam įsikibę sovietinio režimo vardų? Gatvės pavadinimas ar paminklo pastatymas man siejasi su tuo, ką gerbiame. Sovietiniai reliktai nėra tai, ką norėtųsi gerbti“, – „Uteniui“ sako I. Bikelienė.
Pašnekovė teigia, kad mūsų aplinkoje esantys ženklai formuoja mūsų sąmonę ir pasaulio supratimą, todėl derėtų įamžinti tuos, kurie išties nusipelnę Lietuvai. „Utenoje yra miesto burmistro Juozo Bartašiaus gatvė. Dažnas gal ir nežino, kas buvo Bartašius (Utenos šaulių teatro režisierius, aktorius, tremtinys, politinis kalinys – aut. past.), bet gyvendamas toje gatvėje ar dažnai pro ją praeidamas galų gale pasidomėsi“, – netrukus mama tapsianti I. Bikelienė sako savo vaikams linkinti atviros ėjimui į priekį ir gerbiančios savo praeitį Lietuvos.
„Tačiau sovietmetis nėra tai, ką reikėtų gerbti. Okupacinio režimo palikimas lai ilsisi muziejuose, o mes turėtume prisiminti ir pagerbti tuos, kurie Lietuvą ne griovė, bet kūrė“, – įsitikinusi I. Bikelienė.